Priešų meilė

7 eilinis sekmadienis (C)
1 Sam 26, 2. 7–9. 12–13. 22–23; 1 Kor 15, 45–49; Lk 6, 27–38

Praėjusį sekmadienį girdėjome Jėzaus palaiminimus, skirtus dvasios neturtėliams, pasitikintiems Viešpačiu, o ne vien žmogiškomis jėgomis bei ištekliais. Šiandien Jėzus tęsia mokymą apie palaiminimus, taikydamas jį santykių su kitais žmonėmis sričiai. Vienas sunkiausių tų santykių egzaminų yra priešų meilė. Atsimename, kad kliūtis įžengti į Dievo karalystę yra turtingumo dvasia ir savininkiškas instinktas. Jei norime pasitikrinti, kokiu mastu gyvename neturto dvasia, reikia pažvelgti, kaip elgiamės su mus varginančiais ar net mums kenkiančiais žmonėmis. Čia vėl turime išsinerti iš grynai žmogiškų samprotavimų ir pasitelkti Karalystės logiką. Iš pirmo žvilgsnio ši Evangelijos vieta gali atrodyti kaip nerealistiškas idealas. Atsižvelgus į Jėzaus mokymo visumą šis nelengvas reikalavimas pasirodo kaip nuosekli būtinybė.

Turime teisę ginti savo ar kitų visuomenės narių medžiagines gėrybes, gerą vardą. Siekiame gyventi teisinėje valstybėje, ieškoti teisybės teoriškai nepriklausomuose teismuose. Demokratinės valstybės sanklodoje įstatymų atžvilgiu esame lygiateisiai piliečiai. Jėzus pastebi, kad tai natūralus dalykas: žmogiškosios teisės reikalavimų, dėkingumo, paslaugumo principų laikosi taip pat nusidėjėliai. Krikščioniškumo mastą provokuoja klausimas: „Koks jūsų nuopelnas?” Evangelija skelbiama tiems, kurie tiki esą ne tik lygiateisiai individai, bet, svarbiausia, broliai ir vieno dangaus Tėvo vaikai.

Pirmojoje Samuelio knygoje pasakojama, kaip Dovydas parodo gailestingumą neteisingai jį persekiojančiam Sauliui. Dovydo bendražygis ragina pasinaudoti patogia proga ir nudurti priešą. Sąžinės nuraminimui padėtų ir tai, kad Saulius persekioja Dovydą, nepaklusdamas paties Dievo valiai. Tačiau Dovydas atsisako pakelti ranką prieš Viešpaties pateptąjį. Jis parodo meilę priešui, pažvelgęs į Saulių Dievo žvilgsniu. Dovydas atsisako vykdyti teismą, palikdamas tai Viešpačiui. Čia Dovydas elgiasi pagal Dangaus karalystės logiką, pranokstančią žmogiškąjį didžiadvasiškumą.

Tikėjimas Kristaus prisikėlimu leidžia žmogiškajai dvasiai paklusti Viešpaties Dvasiai. Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams vaizduoja, kaip žmogaus širdyje buvoja dvi logikos, dvasinis ir juslinis pradas. Tai, kas kyla iš pirmojo Adomo, yra žemiška. Antrasis Adomas, Kristus, atveria vartus į dieviškąją logiką. Krikščionio gyvenimo kelionėje žemiškasis žmogus tolydžio vis daugiau vietos užleidžia dangiškajam. Meilė priešams ne tik egzaminuoja mūsų krikščionišką brandą, bet taip pat veda ir ugdo mus.

Meilės nuostata būtina ne tik patiems persekiojamiesiems, ji taip pat gydo agresorius. Esame raginami atsimokėti gėriu už blogį, ir toks pavyzdys savo ruožtu patraukia kitus. Istorijoje pilna pavyzdžių, kaip neapykanta sukelia dar aršesnį atsaką ir plečiasi tarsi lavina. Luko evangelijoje paliepimas mylėti priešus baigiamas pažadu: „Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai”. Šis įsakymas reiškia ilgą evoliuciją Apreiškimo istorijoje. Pradžios knygoje skamba senasis keršto įstatymas: „Jei už Kainą atkeršijama septyneriopai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyneriopai” (Pr 4, 24). Ilgainiui kerštas imamas riboti atpildo dėsniu: „akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką” (Iš 21, 24). Už vieną išmuštą dantį leidžiama atsimokėti tuo pačiu, bet ne didesnio masto kerštu. Tai jau žingsnis Evangelijos principo link. Dar vienas žingsnis – teisusis nekeršija pats, bet atiduoda savo skriaudą Viešpaties teismui: „Bet tu, Galybių Viešpatie, sprendi teisingai <…>, tau patikėjau savo reikalą” (Jer 11, 20). Nors pranašas patiki teismą Dievui, jis slapta viliasi: „leisk man pamatyti, kaip jiems keršysi”. Galiausiai ši evoliucija atveda iki Jėzaus skelbiamo paliepimo mylėti priešus. Senasis keršto mastas tampa atleidimo mastu: „Aš nesakau tau iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų” (Mt 18, 22). Kitaip tariant, atleidimas ir meilė yra begaliniai, jiems neegzistuoja ribos. Tik meilė ir atleidimas gali nutraukti neapykantos ciklą.

Dievo vaikai turi sekti dangaus Tėvo gailestingumo pavyzdžiu. Senajame Testamente šventumo įstatymas skamba: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas” (Kun 19, 2). Luko evangelijoje Dievo tobulumas yra jo gailestingumas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas” (Lk 6, 36). Šio sekmadienio atliepiamoji psalmė bene pati gražiausia visame Psalmyne. Kartodami psalmės atliepą įsileisime į širdį dieviškąjį gailestingumą: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės” (Ps 103, 8).

© „Bažnyčios žinios“