Išaukštinimas po pažeminimo

IV gavėnios sekmadienis (C)
Joz 5, 9. 10–12; 2 Kor 5, 17–21; Lk 15, 1–3. 11–32

Ketvirtasis gavėnios sekmadienis pagal liturginę tradiciją yra džiaugsminga pertrauka gavėnios atgailos laikotarpiu (panašiai kaip advento trečiasis sekmadienis) ir parengia Velykų džiaugsmui. Džiaugsmingą nuotaiką pabrėžia rožiniai liturginiai drabužiai ir vargonų garsai. Džiaugiamasi tuo, kad Dievas ištikimas savo pažadams. Žydai, įžengę į pažado žemę, čia švenčia pirmąsias Velykas. Pakartoto Įstatymo knyga baigiasi pasakojimu apie Mozės mirtį. Mozės įpėdinio Jozuės vardu pavadintoje knygoje pasakojamas išganymo istorijos tęsinys. Po dykumos klajonių prasideda užkariavimo laikotarpis. Po Egipto vergovės ir dykumos nepriteklių atėjo laisvė ir perteklius. Atverstas naujas istorijos puslapis. Jis prasideda žydų atėjimu į Kanaaną XIII a. pr. Kr. pabaigoje. Tačiau užkariavimo laikotarpis galutinai baigiasi tik po dviejų šimtmečių, karaliaujant Dovydui. Dievo tautos užkariavimų epopėjoje netrūksta stebuklingų elementų. Epiniame pasakojime gausu liturginių veiksmų. Tai svarbu suvokti apmąstant šiandienos skaitinį.

Biblinis autorius akivaizdžiai siekia sugretinti išėjimą iš Egipto, perėjimą per Raudonąją jūrą ir perėjimą per Jordaną. Iš Egipto vergovės išlaisvinusi Pascha gretinama su Pascha pažado žemėje. „Rytojaus dieną po Paschos aukos, būtent tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus plokštainius ir pagruzdintus grūdus“. Biblinis autorius, paminėdamas pagruzdintus grūdus, atkreipia dėmesį į radikalią mitybos permainą įžengus į pažado žemę. Nukariautojai visuomet naudojasi užimtosios šalies gėrybėmis. Tačiau „tą pačią dieną, kai valgė iš krašto derliaus, izraelitai manos daugiau nebegavo“. Mana, padėjusi izraelitams išgyventi dykumoje, nebebuvo reikalinga. Dievas leidžia izraelitams atsitiesti po Egipte patirtų vargų. Šios dienos evangelija pasakoja apie sūnų palaidūną, kuris, patyręs nepriteklių ir alkį, grįžta į tėvo namus. Naujasis žmogus pakeliamas iš praeityje patirto pažeminimo.

Antrajame skaitinyje šventasis Paulius pateikia apaštalo tarnystės apologiją, kuri tinka ne tik jo apaštalavimui. Apaštalą palaiko suvokimas, kad jis yra Dievo bendradarbis, puoselėjantis sutaikinimo tarnystę, pagal Tėvo išganymo planą įsteigtą Kristaus. Tėvas vykdo išganymo darbą iš naujo atkurdamas žmoniją: „kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“. Krikščionis yra „naujas kūrinys“, kadangi jam atleistos nuodėmės. Skaitydami Laiško eilutes jaučiame, kad apaštalą Paulių jaudina Dievo patikėta „pasiuntinio pareigybė“. Šventasis Paulius pabrėžia, kad sutaikinimo iniciatyva kyla iš Dievo, tačiau būtinas žmogaus atliepas ir atvirumas. Panašiai ir sūnus palaidūnas pats nusprendžia grįžti pas tėvą, tačiau būtent tėvas dovanoja jam atleidimą.

Sūnaus palaidūno palyginimas drauge su kitais dviem palyginimais sudaro Jėzaus atsakymą fariziejams, murmėjusiems dėl jo santykių su nusidėjėliais. Ankstesniame skyriuje Jėzus į panašius priekaištus atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams“ (Lk 5, 30–31). Šiandienos parabolėse Jėzus išreiškia savo nuostatą konkrečiais įvaizdžiais, lygindamas savo nuostatą su piemens, ieškančio paklydusios avies, moters, ieškančios pamestos drachmos, ar tėvo, džiaugsmingai priimančio sūnų palaidūną, nuostata. Du pastarieji palyginimai būdingi tik Lukui. Palyginimą apie pražuvėlę avį mini taip pat evangelistas Matas (Mt 18, 12–14).

Visame palyginime nė karto nerasime paminėtos teisingumo sąvokos. Jaunesnysis sūnus, pareikalavęs palikimo dalies, išvyko į svetimą šalį. Galime suvokti, kad bet kurioje kultūroje toks išankstinis reikalavimas nėra malonus gimdytojams. Esminė palyginimo šerdis tai, kad nusidėjėlis, nepaisant visko, visuomet išlieka Dievo vaikas. Tėvo meilė vaizduojama lakoniška, tačiau labai reikšminga bruožų seka. Evangelistas Lukas, nupasakodamas tėvo susijaudinimą pamačius sūnų, pavartoja vaizdingą graikišką žodį. Tėvas nuskuba pasitikti sūnaus – tai neįprasta Rytų kultūroje, kurioje reikšminga amžiaus vyresnybė. Jis „puolė ant kaklo ir pabučiavo” – visi šie gestai reiškia atleidimą. Tėvas net neleidžia sūnui ištarti atsiprašymo frazės. Jis nenori išprovokuoti jo galutinio nusižeminimo, o pabrėžia, jog atleidimas duodamas dovanai. Dovanodamas gėrybes tėvas subtiliai kreipiasi į tarnus, o ne į sūnų. Geriausias drabužis reiškia, kad sūnui ne tik grąžinamas žmogiškasis orumas, bet jis dar ypatingai pagerbiamas. Žiedas reiškia socialinį statusą, o sandalai ant kojų rodo, kad jis nebėra nei vergas, nei klajūnas.

„Mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo“. Dingęs sūnus tėvui buvo lyg miręs. Tėvo atleidimas padarė jį nauju žmogumi. Visame pasakojime akcentuojama jaudinanti tėvo meilės didybė, o ne sūnaus atsivertimas. Vyresniojo sūnaus elgsena atspindi fariziejų nuostatą. Vyresniojo sūnaus priekaište tėvui skamba analogiški fariziejų kaltinimai Jėzui. Panašiai kaip vyresnysis sūnus primena, kad niekuomet neperžengė tėvo įsakymų, fariziejai didžiuojasi tuo, kad tiksliai laikosi visų Įstatymo nuostatų. Jie mano esą teisuoliai ir niekina kitus. Ši palyginimo vieta kviečia pranokti vien juridines normas, raidės teisingumą ir vadovautis meilės matu. Būdinga, kad tėvas kreipiasi į vyresnįjį sūnų taip pat meilingai. Tėvas vienodai myli visus savo vaikus. Jis tiesiog nori jam atskleisti tobulesnį meilės požiūrį. Gailestingumas nepaneigia teisingumo (vyresniajam sūnui priklauso visa tai, ką turi tėvas), tačiau jį pranoksta. Kitame palyginime anksčiausiai pradėjusiems darbininkams Jėzus sako: „Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?” (Mt 20, 15).

© „Bažnyčios žinios“