Avinėlis – Ganytojas

IV Velykų sekmadienis
Apd 13, 14. 43–52; Apr 7, 9.14–17; Jn 10, 27–30

Ketvirtasis Velykų sekmadienis visais liturginio ciklo metais yra Gerojo Ganytojo sekmadienis. Palyginimas apie Gerąjį Ganytoją užima beveik visą Jono evangelijos 10 skyrių. Šiais liturginio ciklo C metais skaitoma trečioji šio palyginimo dalis. Gerasis Ganytojas atveria vartus visiems, klausantiems jo balso. Apaštalų darbų tekste girdimas šio kviečiančiojo balso aidas. Pauliaus ir Barnabo misija paliečia daugybės pagonių širdis, skelbiamas visuotinis išganymas. Apokalipsės regėjime vaizduojama didžiulė minia susibūrusi spie Dievo sostą. Išrinktųjų viduryje yra Avinėlis – rūpestingas Ganytojas, vedantis avis prie neišsenkančių gyvojo vandens versmių. Evangelijoje Jėzus patvirtina esąs dieviškasis Ganytojas, solidarus su savo ganomaisiais, kuriems duoda amžinąjį gyvenimą intymioje vienybėje su savo dangaus Tėvu. Gerojo Ganytojo sekmadienį Bažnyčioje meldžiamasi už pašaukimus.

Ankstesniais sekmadieniais daugiausia skaitėme tas Apaštalų darbų ištraukas, kuriose veikė apaštalas Petras. Evangelijos skelbimas kol kas apsiribojo Izraeliu, išskyrus Romos šimtininką Kornelijų su šeima, kurie buvo pirmieji pagonys, priimti į Bažnyčią ne per sinagogą. Tolesnėje Apaštalų darbų dalyje daugiausia veikia šventasis Paulius, skelbiantis Evangeliją pagonių pasauliui. Šio sekmadienio tekstas paimtas iš pirmosios Pauliaus misijų kelionės. Tai tarsi apaštalo deklaracija ar programa, skelbianti atsigręžimą į pagonis dėl izraelitų neklusnumo. Sunkiais metais po savo atsivertimo Paulius Apvaizdos dėka savo kelyje sutinka Barnabą. Pirminis Barnabo vardas buvo Juozapas, tačiau veikiausia dėl savo elgesio su Pauliumi jis pelnė vardą Barnabas (Paguodos sūnus). Jis paliudijo Pauliaus atsivertimo tikrumą apaštalų akivaizdoje. Po kurio laiko Barnabas pasikvietė Paulių vykti drauge į Antiochiją, po to pasikviečia Paulių į savo gimtąją Kipro salą. Reikšminga, kad nuo to laiko Lukas Saulių ima vadinti Pauliumi, taip pat vardindamas abu apaštalus Paulių mini pirmiau.

Pisidijos Antiochija buvo klestintis prekybos miestas, jame svarbią įtaką turėjo žydai. Apie sinagogą burdavosi daug prozelitų ir „dievobaimingų žmonių”, simpatizuojančių Izraelio religijai. Šie žmonės sudarė daugumą Pauliaus klausytojų. Pirmasis Pauliaus pamokslas sukėlė daugelio žydų ir „dievobaimingų prozelitų” entuziazmą. Kitą šabą daugybei žmonių susirinkus pasiklausyti Viešpaties žodžio, „žydus apėmė pavydas”. Tai pirmasis Pauliaus patirtas pasipriešinimas iš izraelitų. Apaštalas formuluoja savo teologiją apie Izraelio atsimetimą ir pagonių atėjimą į krikščionybę. „Tai girdėdami pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį”. Paulius ir Barnabas po įtakingų miesto piliečių sukurstyto persekiojimo buvo išvaryti. Lukas dar kartą pabrėžia persekiojimų palaimą: „Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios”. Ištrauka iš Apreiškimo knygos derinta su Evangelijos ištrauka. Joje vaizduojamas Kristus – Avinėlis tarp savo išrinktųjų kaip rūpestingas ganytojas. Apreiškimo knygos 7 skyriuje vienas po kito eina du regėjimai: pirmame vaizduojama kovojanti Bažnyčia, kur krikščionys, paženklinti išganymo antspaudu, atsilaiko prieš audrą. Antrajame regėjime triumfuojanti Bažnyčia garbina Dievą ir Avinėlį po didžio išbandymo. Išrinktųjų minia yra didžiulė, nesuskaičiuojama pagal Dievo duotą Abraomui pažadą. Pranašų skelbtas išganymo visuotinumas paliudijamas tuo, kad minia sudaryta „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų”. Išrinktieji regimi stovintys – tai gyvybės ir prisikėlimo ženklas. Jie apsivilkę baltais nekaltumo drabužiais ir nešini pergalės palmėmis. Septintasis Apreiškimo knygos skyrius iš anksto parengia vėlesniems 20–22 skyriams, kur aprašoma dangiškoji Jeruzalė, kurioje nėra šventyklos, „nes Viešpats, visagalis Dievas ir Avinėlis yra jo šventykla” (Apr 21, 22). Senojoje Sandoroje šventykla reiškė Dievo buvimą tarp savo žmonių. Šiam netobulam ženklui skirta išnykti. Nuo šiol Dievas tikrai ir galutinai yra tarp jį garbinančių ir šlovinančių žmonių. Čia Raštai pasiekia galutinę pilnatvę. Žmonės dalyvauja dieviškajame gyvenime, o Viešpats padaro galą visiems jų vargams: „Jie nebealks, nebetrokš <...>. Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių”. Šią amžinąją laimę pelnė Avinėlis, kuris „juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių”. Šis Apreiškimo knygos tekstas taip pat skaitomas Visų Šventųjų dieną.

Evangelijos palyginimo apie Gerąjį Ganytoją trečioji ir baigiamoji dalis, skaitoma šiais liturginiais metais, yra aiškiai atskirta nuo ankstesnio teksto. Skiriasi jos aplinkybės, laikas ir vieta. Veiksmas vyksta žiemą Jeruzalėje, per šventyklos pašventinimo iškilmes. Saliamono stoginėje Jėzų apspitę žydai primygtinai klausinėja, ar jis yra Mesijas. Šventyklos pašventinimo iškilmės metu buvo skaitomas pranašo Ezechielio 34 skyrius, kuriame pliekiami blogi Izraelio ganytojai. „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas” (Ez 34, 15–16). Jėzus tapatinasi su Ezekielio žadėtu dieviškuoju Ganytoju. Šis Jėzaus pareiškimas netrukus sukels žydų įniršį ir norą užmušti jį akmenimis. Tačiau jo mokinių nuostata visai kitokia. Ji kontrastingai gretinama su Jėzaus priešininkų neapykanta. Kiek anksčiau Jėzus sakė: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs todėl neklausote, kad nesate iš Dievo” (Jn 8, 47). „Manosios avys klauso mano balso. Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane”. Šis pažinimas apima protą ir širdį. Jis reikalauja pasitikėjimo. Velykinė žinia skamba žodžiuose: „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą”.

© „Bažnyčios žinios“