VI Velykų sekmadienis (C)
Apd 15, 1–2. 22–29; Apr 21, 10–14. 22–23; Jn 14, 23–29

Artėjant Sekminėms visiems trims liturginiams skaitiniams būdinga Šventosios Dvasios tema. Apaštalų darbuose Lukas aprašo ankstyvosios Bažnyčios susirinkimą, kur nustatomi santykiai tarp krikščionių, kilusių iš judėjų, ir krikščionių, atėjusių iš pagoniškos aplinkos. Įsidėmėtinas išvados formulavimas: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga”. Apreiškimo knygoje vaizduojama mesijinė Bažnyčia, kuriai jau nebereikia šventyklos. Prisikėlusiojo Bažnyčioje Dievas garbinamas dvasia ir tiesa. Evangelijoje skaitome Jėzaus žodžius po Paskutinės vakarienės. Palikdamas savo mokinius, Jėzus pažada jiems Šventosios Dvasios pagalbą.

Apaštalų darbų knygoje aprašomas lemtingas Bažnyčios gyvenimo etapas. Nuo šio momento Bažnyčia ryžtingai atsiveria pagonims. Skaitinio tekstas susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia aprašoma istorinė Jeruzalės susirinkimo, įvykusio 49-aisiais metais, įžanga. Antroje skaitinio dalyje pateikiamos susirinkimo išvados. Įvykio pretekstą sudaro skaldytojiški „iš Judėjos atvykusių žmonių įtikinėjimai”. Iš pasakojimo konteksto galima suprasti, kad tai nebuvo garbingi ir autoritetingi Bažnyčios įgalioti žmonės. Jie tiesiog šantažavo Antiochijos krikščionis. Kodėl dabar, o ne anksčiau iškilo ši problema? Nei Petras, krikštydamas šimtininką Kornelijų su visa šeima, nei Antiochiją bei Kiprą evangelizavę helenistai, nei Pilypas, pakrikštijęs etiopą eunuchą, nei Paulius su Barnabu evangelizuodami Mažojoje Azijoje nereikalavo pagonių apipjaustymo. Veikiausiai sukilo kai kurių judėjų krikščionių pavydas matant, kaip išnyksta jų, kaip pažado sūnų, privilegijuota padėtis, o Mozės įstatymo laikymasis, prie kurio jie tebebuvo prisirišę, praranda svarbą. Galima įžvelgti ir istorinių priežasčių. 49-aisiais metais imperatorius Klaudijus ištrėmė iš Romos visus žydus, tarp jų ir krikščionis. Šios krizės akivaizdoje natūrali reakcija buvo stengtis stiprinti judaizmo bloką.

Kad ir kaip ten būtų, žydžiuojančių krikščionių įtaka sukėlė įtampą Bažnyčioje, ir Antiochijos bendruomenė nutarė pasiųsti Paulių ir Barnabą su kitais broliais į Jeruzalę. Beje, buvę pagonys aiškiai pripažįsta Jeruzalės Bažnyčios primatą ir nori patikėti ginčo sprendimą „apaštalams ir vyresniesiems”. Pirmasis susirinkime kalba apaštalų vyresnysis Petras. Jis pasidalija Cezarėjos patirtimi, kur buvo liudininkas, kaip Šventoji Dvasia išsilieja pagonims. Paulius ir Barnabas taip pat papasakoja apie visus Dievo nuveiktus stebuklus tarp pagonių. Jeruzalės Bažnyčios vadovas Jokūbas visiškai pritaria Petrui dėl problemos esmės ir drauge pasiūlo tokią sprendimo formą, kuri leistų neatstumti ir judėjų krikščionių. „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga”. Ši formuluotė atskleidžia, kad apaštalų kolegijos autoritetas grindžiamas Šventąja Dvasia. Iš pagonių kilusiems krikščionims pasiūloma laikytis ne apipjaustymo, o tam tikrų apribojimų dėl maisto.

Iš judėjų kilę krikščionys dar laikydavosi Mozės įstatymų draudimų. Antiochijoje jų bendruomenė valgydavo atskirai nuo pagoniškos kilmės krikščionių. Jokūbo pasiūlytas sprendimas turėjo padėti išspręsti šią problemą ir kurti vienybę tarp skirtingos kilmės krikščionių. Judėjai krikščionys Jokūbo apribojimuose galėjo lengvai atpažinti tai, kas pagal tradiciją saistė Izraelyje gyvenusius svetimšalius. Tačiau taikdariški sprendimai nenuginklavo atkaklaus žydžiuojančiųjų spaudimo, kurį teko patirti tiek Pauliui, tiek Petrui. Įtampa tarp skirtingos kilmės krikščioniškųjų bendruomenių sumažėjo po Jeruzalės sugriovimo. Priešpaskutiniame, 21-ajame, Apreiškimo knygos skyriuje vaizduojama triumfuojanti Bažnyčia, tobula ir galutinė sandora su Sužadėtiniu Kristumi. Šiame regėjime aprašoma mesijinė, apaštališkoji Bažnyčia, tačiau pabrėžiama, kad tai yra ta pati Bažnyčia. Ji nusileidžia iš dangaus, nes jos kilmė yra dieviška; ji jau nušviesta Dievo šlovės. Įspūdingiausias Šventojo miesto bruožas yra jo spinduliavimas – jis atspindi paties Dievo šlovę. Jeruzalės aprašymas įkvėptas pranašo Ezekielio, kuris Babilono tremtyje po Šventojo miesto ir Šventyklos sugriovimo savo vaizduotėje atkuria būsimąją Jeruzalę (Ez 48). Jonas panašiai vaizduotėje kuria apaštališkąją Jeruzalę, nors miestas po 70 m. jau sugriautas romėnų kariuomenės. Nuo šiol tikroji Jeruzalė yra Bažnyčia. Bažnyčia yra visuotinė, ji atverta visiems į keturias pasaulio šalis. Bažnyčia yra apaštališka: jos pamatuose įrašyti dvylikos apaštalų vardai. Bažnyčia yra Dievo buvimo ženklas tarp žmonių. Beje, Ezekielis apie Šventąjį miestą rašė: „Miesto vardas nuo tos dienos bus: ‘Ten yra Viešpats’” (Ez 48, 35). Šiam Viešpaties buvimui nebereikia iš akmenų žmogaus rankomis pastatytos šventovės. Prisikėlusiojo šventovė yra „Kristaus kūnas”. Dievas nuo šiol tiesiogiai pasiekiamas. Atėjo momentas, apie kurį Jėzus sakė samarietei: „Tikrieji garbintojai turi šlovinti Dievą dvasia ir tiesa”. Bažnyčia ženklina Dievo buvimą savo šviesa, kurios šaltinis yra Avinėlis.

Evangelijoje skaitoma Jėzaus atsisveikinimo kalba po Paskutinės vakarienės. Jėzus guodžia sutrikusius apaštalus, žadėdamas savo regimą buvimą pakeisti neregimu, jau trejybiniu buvimu. Jis drauge su Tėvu žada apsigyventi apaštaluose – taip pat mumyse. „Apsigyvenimas” Jono teologijoje reiškia vidinį Dievo karalystės buvimą. Šventoji Dvasia bus atsiųsta kaip Globėja. Jėzus atskleidžia Tėvo ir Sūnaus ryšį su Dvasia. Meilė minima kaip ištikimybės Žodžiui šaltinis ir kaip kelias, vedantis pas Tėvą.

© „Bažnyčios žinios“