Švenčiausioji Trejybė
Pat 8, 22–31; Rom 5, 1–5; Jn 16, 12–15

Senajame Testamente rūpestingai saugomas monoteizmas, kuriam nuolat gresia aplinkinių pagoniškų religijų įtaka. Tačiau kai kuriose, ypač vėlyvose Senojo Testamento knygose jau galima įžvelgti Trejybės slėpinio užuominų – tai Dievo Dvasios sureikšminimas, Žodžio ir Išminties įasmeninimas. Trejybės apreiškimas būdingas krikščionybei, ir tai skiria ją nuo kitų monoteistinių religijų – islamo ir judaizmo. Trejybės sąvoką pirmąkart pavartojo II a. rašytojas Teofilius Antiochietis. Jau nuo VII a. sekmadienį po Sekminių specialiai pagarbinama Trejybė, o ilgainiui liturginiame kalendoriuje įsitvirtino speciali iškilmė. Patarlių knygos skaitinyje kalbama apie Dievo kūrybos darbe dalyvaujančią Išmintį. Tai leidžia įžvelgti pačiame Dieve glūdintį dalijimąsi.

Patarlių knyga yra viena iš penkių Senojo Testamento Išminties knygų. Ją sudaro įvairios kilmės posakių rinkinys. Pirminis gyvensenos pamokymų ir bet kokios išminties pagrindas – „Viešpaties baimė”. 8 ir 9 Patarlių knygos skyriai skiriami dieviškajai išminčiai. Pirmą kartą ši dieviškoji Išmintis personifikuojama. Tiesa, šis suasmeninimas yra poetinis ir literatūrinis, tačiau jis leidžia įžvelgti Dievą ir jo Išmintį siejantį vidinį ryšį, parengiantį Trejybės slėpinio apreiškimui. „Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje”. Biblinis autorius pabrėžia Išminties dalyvavimą Dievo kūryboje, iš chaoso kylant visatai. Tai Trejybės teologijos ištakos. Išminties bruožai būdingi antrajam Trejybės asmeniui – Žodžiui, arba Logui. Šventasis Jonas savo evangelijos prologe rašo: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. <...> Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko”. Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams kurdamas himną visatos valdovui Kristui sėmėsi įkvėpimo iš pirmųjų Patarlių knygos eilučių (Kol 1, 15–17).

Pagrindinė apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams tema – Kristaus atneštas žmonėms išganymas yra malonė, o ne atlygis. Šio sekmadienio skaitinys paimtas iš penktojo Laiško romiečiams skyriaus, kuris yra tarsi jungtis tarp pirmosios ir antrosios laiško dalies. Pirmoji Laiško dalis buvo sutelkta į tikėjimą, priešpriešinamą Įstatymui. Antroje Laiško dalyje kalbama apie malonės gaivinamą ir Šventosios Dvasios veikiamą krikščionio gyvenimą. Apaštalas Paulius apibendrina trijų dieviškųjų Asmenų veikimą tikėjimo, vilties ir meilės perspektyva.

„Nuteisinti tikėjimu” – būtent per tikėjimą Dievas mus nuteisina, pašventina ir duoda taiką. Apaštalas Paulius išganymo pradmenį sieja su Tėvu. Sūnus atvėrė naują malonės erą ir davė pagrindą „didžiuotis viltimi”. Mūsų vilties laidas yra Šventosios Dvasios veikimas: jos dėka „Dievo meilė išlieta mūsų širdyse”. Ši vieta aiškiausiai visame Naujajame Testamente liudija meilės ir Dvasios ryšį. Ši Dievo meilė krikštu įtraukia mus į trejybinį gyvenimą. Ši meilė, reiškianti pačią Dievo esmę, gausiai „išlieta mūsų širdyse” – pavartotas veiksmažodis reiškia nesutalpinamą gausybę. Jono evangelija, ypač Jėzaus kalba po Paskutinės vakarienės, atskleidžia itin brangių slėpinių, patikimų tik artimiausiems bičiuliams. Vien Jėzus galėjo praskleisti vidinio Dievo gyvenimo šydą. Jis atskleidžia mokiniams Tėvą ir nusako savo tapatybę Tėvo atžvilgiu. Tuo pat metu Jėzus apreiškia Šventąją Dvasią, susijusią su Tėvu ir Sūnumi.

„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti”, – apaštalai įsibaiminę dėl Jėzaus pranašystės apie būsimą mirtį. Jis atsižvelgia į jų silpnumą ir negebėjimą iki galo suvokti jo asmenį bei misiją. Jėzus jau buvo pažadėjęs atsiųsti Globėją (Jn 14, 16–17) ir dabar atnaujina pažadą. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę”. Tai nereiškia naujo apreiškimo – vidinė šviesa padės mokiniams suvokti tai, kas iki tol jiems buvo nesuvokiama. Ji „praneš, kas turi įvykti”. Anksčiau Dvasia bylojo per pranašus, o nuo šiol Bažnyčia yra išganymo pažadų saugotoja ir atpirkimo gėrybių skleidėja. Jėzaus žodžiai leidžia suvokti dieviškųjų Asmenų ryšius bei tapatybę: „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano”; „visa, ką Tėvas turi, yra ir mano”. Pagal šį apreiškimą Bažnyčia formulavo savo teologiją, ir iškylančios erezijos vertė tikslinti tikėjimo išpažinimą. Per šimtmečius Vakarų ir Rytų Bažnyčiose susiformavo skirtingas Šventosios Dvasios kilimo aiškinimas. Tai garsusis „filioque” ginčas, paženklinęs krikščionybės skilimą į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Nesutarta, ar Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo, ar iš Tėvo per Sūnų, ar galiausiai iš Tėvo ir Sūnaus. Rytų Bažnyčios atsisakė formuluotės „ir iš Sūnaus”, kad būtų pabrėžtas vienintelis Trejybės pradmuo. Vakarų Bažnyčia siekė pabrėžti, kad be Sūnaus tarpininkavimo nebūtų Dvasios išliejimo. Nelengva žmogiškąja kalba perteikti dieviškuosius slėpinius. Bet kokiu atveju tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios nedaro hierarchinio skirtumo tarp Trejybės asmenų: jie absoliučiai lygus ir sudaro visišką vienovę.

Šį sekmadienį minima ir Tėvo diena. Kiekvienas krikščionis, tiek vyras, tiek moteris, tėvas, motina ar vaikas, yra Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas. Švenčiausiosios Trejybės šventė moko mus dar giliau įsisąmoninti ryšius, kuriais esame susiję savo šeimose. Meilės ryšiai laiduoja tikrąją tapatybę. Tėvystė taip pat yra malonė. Jos reikia ir mokytis, ir siekti malda.

© „Bažnyčios žinios“