Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)
Pr 14, 18–20; 1 Kor 11, 23–26; Lk 9, 11–17

Pagal tradiciją laikoma, kad Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmei liturginius tekstus parinko ir himnus sukūrė šventasis Tomas Akvinietis. Pasakojama, kad šio darbo ėmėsi pranciškonas šv. Bonaventūras ir dominikonas šv. Tomas. Paklausęs šventojo Tomo sukurtų himnų, Bonaventūras suplėšęs, jo nuomone, tam neprilygusią savo kūrybą…

Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos pasakojama apie Abraomo susitikimą su slėpininguoju Salemo karaliumi ir kunigu Melchizedeku. Jo atneštose duonos ir vyno atnašose krikščioniškoji tradicija įžvelgia eucharistinės aukos provaizdį. Apaštalo Pauliaus tekstas Pirmajame laiške korintiečiams yra seniausias pasakojimas apie Eucharistijos įsteigimą. Evangelijoje pasakojama apie duonos padauginimą – tai šlovingojo Kristaus Kūno padauginimo eucharistinėje duonoje provaizdis. Iš konteksto galima spręsti, kad Melchizedekas „atnešė duonos ir vyno” kaip padėkos auką, nes jis yra Aukščiausiojo Dievo kunigas. Jis palaimina Abraomą ir pašlovina Dievą už suteiktą pergalę. Panašų dvigubą palaiminimą randame ir Juditos knygoje (Jdt 13, 18). Abraomas, reikšdamas dėkingumą, dovanoja karo laimikio dešimtinę. Šio patriarcho didžiadvasiškumą liudija jo užtarimo maldos. Šventajame Rašte čia pirmąkart pavartota sąvoka „kunigas”. Melchizedekas yra taip pat karalius to miesto, kuriame nori turėti buveinę Viešpats. Psalmininkas vaizduoja idealų kunigo – karaliaus, būsimojo Mesijo paveikslą: „Viešpats tarė mano viešpačiui: ‘Sėskis mano dešinėje’ <…> ‘Tu esi kunigas amžinai kaip Melchizedekas’” (Ps 110, 1–4). Mesijas negali būti iš Levio giminės, nes, būdamas Dovydo palikuonis, turi būti kilęs iš Judo palikuonių. Laiške žydams (5–7 sk.) tai aiškinama plačiau. Čia dar labiau pabrėžiamas Melchizedeko slėpiningumas.

Apaštalas Paulius ragino korintiečius gerbti „Viešpaties vakarienę”. Žadindamas bendruomenės narių sąmoningumą, apaštalas primena jos įsteigimą ir giliąją prasmę. Čia perteikiami Jėzaus žodžiai, sudarantys Mišių kanoną, taip pat pirmą kartą jie teologiškai aiškinami. Kiekvieno Eucharistijos šventimo metu kartojame tuos žodžius, primenančius tragišką kontrastą tarp begalinio Jėzaus dovanos kilnumo ir išdavystės niekšybės. Apaštalas Paulius Eucharistijos įsteigimą perteikia taip pat kaip evangelistas Lukas. Jėzus pabrėžia aukojimo ir sandoros prasmę, glūdinčią jo veiksme ir žodžiuose. Apaštalas Paulius, komentuodamas Jėzaus žodžius, remiasi nuolatine savo teologijos atspara: mirties ir gyvybės slėpiniu, glūdinčiu Velykų aukoje, atnaujinančioje kiekvieną Eucharistiją. „Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis”. Paulius moko suvokti, kad Eucharistijos dovana apibendrina visą Atpirkimo slėpinį, mirties ir gyvybės slėpinį. Švęsdami Eucharistiją, tiesiogine prasme atmename Kristaus auką ant kryžiaus – tačiau mums save dovanoja gyvasis Dievas. Eucharistija nuo šiol laiduoja Dievo karalystės buvimą ir jos visišką išsiskleidimą šlovingai sugrįžus Jėzui. Šį tikėjimą po konsekracijos paliudija visas eucharistinis sambūris.

Duonos padauginimo stebuklą atpasakoja visi keturi evangelistai. Matas ir Morkus pateikia dar po antrąjį padauginimo pasakojimą. Evangelistas Jonas patikslina, kad tai vyko artėjant Velykoms. Galilėjos maldininkai jau buriasi prie Genezareto ežero ir grupelėmis leidžiasi Jeruzalės link. Pasotindamas minią prieš pat Velykas, Jėzus sykiu skelbia kitas Velykas ir kitokį pasotinimą. Duona padauginama Dvylikai grįžus iš savo misijos. Jėzus nori pasirūpinti apaštalų poilsiu, tačiau pats nesirengia ilsėtis. Jis dovanoja save mokydamas, traukdamas iš dvasinio skurdo, gydydamas visus, „kuriems reikėjo gydymo”. Atėjus vakarui, Jėzus užbaigia dieną veiksmu, pranašaujančiu dar tobulesnį jo atsidavimą. Visi trys sinoptikai nurodo, kad veiksmas vyksta dykumoje. Ši aplinkybė primena žydų išėjimą iš Egipto ir klajones dykumoje. Jėzus yra naujasis Mozė, stebuklingai pasotinantis Izraelį. Jėzaus atliktas veiksmas turi ir mesijinę prasmę. Jis skelbia, kad atėjo Dievo aplankymo metas. Pranašų, Psalmių ir Išminties knygose pranašauta, kad Mesijo laikus ženklins Dievo dovanų gausybė.

Evangelistas Lukas visuomet pabrėžia ir bažnytinę Jėzaus ženklų prasmę. Šioje ištraukoje, panašiai kaip Mato evangelijoje, susidariusią padėtį stebi apaštalai: „Prisiartinę Dvylika tarė: ‘Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto’”. Tačiau jie gali pasiūlyti tik toli gražu nepakankamus išteklius. Jėzus paprašo susodinti minią būriais po penkiasdešimt. Tai dar kartą primena Išėjimo istoriją. Mozė subūrė Izraelio gentis į vieną tautą, paskirstydamas būriais po tūkstantį, šimtą, penkiasdešimt ar dešimt (Iš 18, 21–25). Jėzus taip pat iš įvairialypės minios buria bendruomenę, kurią maitina viena duona. Esmingiausias yra eucharistinis ženklas. Evangelistai į Jėzaus lūpas įdeda tokius pačius žodžius, kokius jis ištarė Paskutinės vakarienės metu: „Jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams”. Duonos padauginimas ir dalijimas ant Galilėjos kalvos yra provaizdis, nurodantis šlovingojo Kristaus Kūno padauginimą ir dalijimą visame pasaulyje iki laikų pabaigos.

© „Bažnyčios žinios“