12 eilinis sekmadienis (C)
Zch 12, 10–11; Gal 3, 26–29; Lk 9, 18–24

Apaštalas Paulius aršiai stoja į kovą su galatų bendruomenės nariais, siekiančiais grįžti prie žydiškųjų praktikų ir net primesti jas iš pagonių kilusiems tikintiesiems. Kitais atvejais Paulius neįsitraukia į nereikalingas diskusijas, pavyzdžiui, ar dera vyrui nešioti ilgus plaukus. Jis išsisuka iš tokių neesminių ginčų: „Jei kas dar norėtų ginčytis, težino, jog nei mes neturime tokio papročio, nei Dievo Bažnyčios” (plg. 1 Kor 11, 13–16). Tačiau polemikoje su galatais paliečiama pati Evangelijos šerdis. Pabrėždamas, jog žmonės nuteisinami „ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų” (Gal 2, 16), Paulius beatodairiškai stoja ginti Viešpaties reikalo. Iš jo širdies kyla drąsūs, meile degantys žodžiai.

Praėjus dviem tūkstantmečiams krikščionybės istorijos nuteisinimas įstatymo darbais mums gali atrodyti nebeaktualus. Tačiau pažvelgę įdėmiau savo gyvenime aptinkame tokių santykio su Dievu apraiškų, kur tas santykis grindžiamas nuteisinimo logika. Pagal tokią mąstyseną nuodėmė yra tarsi skola. Siekiant teisumo pakanka tik grąžinti skolą gerais darbais. Taip mąstydami esame panašūs į anuos žydžiuojančius galatus. Iš tikrųjų tas nuteisinimas, apie kurį kalba Paulius, yra įgyjamas tik tikėjimu ir veda mus į kitą pasaulį – kur duodama dovanai, o ne apmokamos skolų sąskaitos. Per tikėjimą Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas apsireiškė mums kaip Jėzaus Kristaus Tėvas ir tampa mūsų Tėvas. Šitaip mes peržengiame savo vargingumo bedugnę: vien pasitikėjimas Kristumi laiduoja, kad nenupulsime ir ateisime pas Tėvą. Tikėjimas į Jėzų perkeičia mūsų santykį su Dievu: Dievas tampa mūsų Tėvu, o mes, jo kūriniai, tampame jo vaikais.

Krikštas įgyvendina visų tikinčiųjų į Jėzų Kristų vienybę. Visus religinius, socialinius ar lyties skirtumus pranoksta aukščiausia Dievo vaikus vienijanti malonė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!” Šie Pauliaus žodžiai yra vieni revoliucingiausių jo skelbime. Jų radikalumas kelia nuostabą net šiandien, belieka įsivaizduoti ano meto aplinką. Žydų viršenybė pagonių atžvilgiu buvo tiesiog juntamai įdiegta išrinktosios tautos širdyse. Tačiau Evangelijos šviesa tokia gyva, kad ji sulygina žydą „mokytoją” su „neišmanančiais” ir „kūdikiškais” pagonimis (plg. Rom 2, 19–20). Šis revoliucingas tekstas kartais pasitelkiamas siekiant įrodyti visų tikinčiųjų lygybę ar net pagrįsti feministinio atspalvio teologijos teiginius. Žinoma, moters vieta Bažnyčioje turi būti nuolat apmąstoma, lygiai taip pat svarbi visų tikinčiųjų lygybė. Tačiau apaštalo Pauliaus tekstas pranoksta šią problematiką. Kalbėdamas apie Kristaus kūną, apaštalas Paulius leidžia pakankamai tiksliai suvokti, jog neturi omenyje lygybės. Veikiau priešingai. Jis ragina kiekvieną iš mūsų laisvai plėtoti savo asmenybės turtingumą ir įgyvendinti Kristaus kūne savo būdingą pašaukimą. Sekant Pauliaus mintimi, „apsivilkti Kristumi“ anaiptol nereiškia apsivilkti uniformą, padarančią mus panašius ir lygius. Tai reiškia apsivilkti malonę, kuri mus perkeičia ir veda į išganymą pagal kiekvieno turimą skirtingumą. Uniformiškumas sugriautų Bažnyčios kūną, o įvairovė ir malonė statydina jį (plg. 1 Kor 12, 12). Kristuje vyras išlieka visapusiška vyriška asmenybe, o moteris išlaiko visą moteriškojo pašaukimo turtingumą. Tiesa, ši Naujojo Testamento žinia skelbia nuostabią lygybę, kuri pagal graikiškąją tradiciją vadinama homotimia, t. y. lygus garbingumas prieš Dievą. Tai pati didžiausia garbė, galinti tekti žmogui: būti Dievo vaikais Jėzuje Kristuje.

Šio sekmadienio Evangeliją sudaro trys perikopės: Petro tikėjimo išpažinimas, pranašavimas apie kančią ir Jėzaus sekimo sąlygos. Šios trys perikopės drauge grupuojamos ir Morkaus bei Mato evangelijose. Tai liudija jų kilmę iš senos tradicijos. Jos susijusios tiek tarpusavyje, tiek su mūsų dabartimi. Aprašydamas Petro tikėjimo išpažinimą, Lukas nenurodo jo geografinės vietos, kaip Morkus ar Matas, kurie pažymi, jog tai vyko Pilypo Cezarėjos apylinkėse (plg. Mk 8, 27; Mt 16, 13). Nors Lukui nerūpi geografinės detalės, jis rūpestingai pabrėžia, kad Jėzus vienumoje meldėsi. Į Jėzaus klausimą: „O jūs kuo mane laikote?” evangelijose pateikiami skirtingi atsakymai. Ankstyviausia, atrodo, evangelisto Morkaus tradicija: „Tu esi Mesijas”. Lukas patikslina savo žinią graikų skaitytojams ir į Petro lūpas įdeda išpažinimą: „Dievo Mesijas” (plg. Lk 9, 20). Luko skaitytojams jau žinomas titulas „Viešpaties Mesijas” – taip šventykloje seneliui Simeonui buvo pristatytas kūdikis Jėzus (Lk 2, 26). Evangelistas Lukas patvirtina, kad Jėzus, kaip Mesijas – Kristus, priklauso Izraeliui. Jis įgyvendina išrinktosios tautos viltis. Mato evangelijoje Petro atsakymu išsamiausiai išpažįstamas krikščioniškosios bendruomenės tikėjimas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus” (Mt 16, 16). Mato evangelijoje, ankstesniame skyriuje, apaštalai jau išpažino dieviškąją Jėzaus sūnystę. Evangelistas siekia sustiprinti Petro išpažinimą, kad jis būtų dar išsamesnis už Dvylikos išpažinimą.

Petro dėka žinome, kad Jėzus yra Mesijas. Tačiau lieka klausimas – ar jis panašus į zelotų lauktą karingą išvaduotoją, ar fariziejų įsivaizduotą Įstatymo mokytoją? Jėzus atsako į šį klausimą paskelbdamas apie savo kančią. Luko evangelijoje dažnai užsimenama apie tragišką Jėzaus likimą. Trijose vietose apie tai sistemingai pranašaujama. Pranašystės apie būsimą Jėzaus kančią ir mirtį randamos ir kitose sinoptinėse evangelijose. Šio sekmadienio skaitinyje yra pirmoji iš tų trijų pranašysčių. Ji ženklina lemtingą Jėzaus gyvenimo virsmą. Įpusėjus viešajai tarnystei ir nuolat patiriant aršų Rašto aiškintojų ir fariziejų pasipriešinimą, Jėzus vis aiškiau suvokia visiems Dievo pasiuntiniams tenkantį likimą. Jis žino esąs Viešpaties tarnas ir drauge suvokia, kokie kentėjimai ir mirtis laukia Viešpaties tarno pagal Izaijo pranašystę (Iz 53). Jėzus vadino save Žmogaus Sūnumi, tačiau žinojo, kad Dievui priešiškos jėgos sieks nužudyti taip besivadinantį (Dan 7).

Paskutinė perikopė skirta tiesiogiai mums. Jėzaus mokiniui nepakanka panėšėti kryžių kartą gyvenime, jis turi imti kryžių kasdien. Evangelistas Lukas taip pat pabrėžia, kad šis kvietimas taikomas visiems. Evangelistas Lukas niekur nepabrėžia kitų Naujojo Testamento autorių minties, kad Jėzus mirė už mūsų nuodėmes. Lukui būdinga krikščioniškąjį išganymą pabrėžtinai sieti su Prisikėlimu. Jėzaus kryžiaus kelias yra Prisikėlimo kelias. Kiekvienas mokinys turi sekti Jėzaus nubrėžtu keliu.

© „Bažnyčios žinios“