13 eilinis sekmadienis (C)
1 Kar 19, 16. 19–21; Gal 5, 1. 12–18; Lk 9, 51–62

Artėja laikas, kai Jėzus bus „paimtas iš pasaulio”. Jėzus ryžtingai nukreipia savo žingsnius į Jeruzalę, atverdamas kelią skausmingai įvykių raidai. Po nesvetingo sutikimo Samarijos kaime trys sutikti žmonės pareiškia norą sekti Jėzų. Evangelijos mintį suvokti padeda skaitinys iš Laiško galatams. Apaštalas Paulius rašo apie laisvę kaip brangiausią Jėzaus atneštą dovaną. Atrodo, kad šiandien laisvės reklamuoti nereikia. Kiekvienas nori būti išgirstas ir gerbiamas, savarankiškai tvarkytis visose gyvenimo srityse. Įdomu, kad vos prabilęs apie laisvę apaštalas Paulius įspėja dėl jos trapumo: „Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!” Pasirodo, šią brangią dovaną sunku pakelti. Gavę laisvę esame gundomi naudoti ją savanaudiškai. Paulius piktnaudžiavimą laisve vadina „pataikavimu kūnui”. Tai gali būti mus pavergianti intelektuali, emocinė ar fizinė priklausomybė. Norintiems išlaikyti laisvę Paulius siūlo išeitį: „Stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje”. Čia galėtume nustebti. Laisvę skelbiantis apaštalas siūlo laikytis įstatymo. Jis vaizdžiai nusako artimo meilės priešingybę „džiunglių įstatymą”, kuriame žmonės vieni kitus „kremta ir ėda”. Norėdami išvengti destruktyvios vergystės, turime paaukoti savo laisvę, paklusdami meilės įstatymui.

Trys pašaukimų pavyzdžiai sistemingai neaprėpia visos krikščioniškojo pašaukimo teologijos. Jėzus nemokė teologijos, bet skelbė Evangeliją. Jis tiesiog paskelbia reikalavimus tiems, kurie nori būti mokiniais. Pirmasis pamokymas skirtas kelyje sutiktam žmogui: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Lk 9, 57–58). Kas nori sekti Jėzumi, turi priimti šį klajokliškumą kaip apaštalavimo prielaidą. Kiekvienas pašaukimas apima atsižadėjimo ir prisirišimo aspektą. Nutraukiamas prisirišimas prie žemiškųjų gėrybių ir susisaistoma su Kristaus lobiu. Kiekvienas krikščionis, atsiliepdamas į Jėzaus kvietimą, vienaip ar kitaip nutraukia ryšius su šiuo pasauliu. Krikščionis tampa labiau klajoklis negu laukų lapės ar padangių paukščiai: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13, 14). Tačiau mūsų laukia kur kas geresnė buveinė negu urvai ar lizdai: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai” (Ef 2, 19). Tačiau, keliaudami iš žemiškųjų olų į Dievo namus, privalome įvykdyti būtinas sąlygas. Turime sekti Jėzumi jo kelyje į Jeruzalę, Getsemanės ir Kalvarijos keliu, kad po to būtume „paimti” į jo Prisikėlimą.

Antrasis pašaukimo pavyzdys primena istoriją, kaip Elijas pašaukė savo mokinį Elišą. Prieš apsispręsdamas Eliša paprašo leisti atsisveikinti su tėvu ir motina. Elijas leidžia tai padaryti.

Jėzus yra didesnis už Eliją, ir jo pašaukimo reikalavimai griežtesni. Pagal Izraelio tradiciją mirusiųjų palaidojimo pareiga buvo didžiausios svarbos dalykas. Ši pareiga atleisdavo nuo kasdieninių maldų ir kitų Įstatymo priedermių. Palaidojimo pareigai privalėjo paklusti net vyriausieji kunigai ir padariusieji apeiginio švarumo įžadus. Nepaisant to, sekti Jėzumi yra dar svarbiau. Jėzaus pašaukimas pranoksta ne tik apeiginio švarumo nuostatus, bet net kasdienes maldas. Svarbiau sekti Jėzumi, negu melstis. Dar geriau: tikra malda yra sekimas Jėzumi. Šioje ištraukoje nesakoma, kad pašauktojo tėvas buvo tik ką miręs. Veikiausiai mokinys prašė Jėzaus leidimo padėti tėvui senatvėje ir po to palaidoti jį. Bet kuriuo atveju Jėzaus kvietimas reikalauja greito neatidėliotino atliepo. Evangelistai, vaizduodami pašaukimo scenas, vartoja žodžius „greitai”, „tuojau”: „Jie tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo” (Mt 4, 22).

Santuoka yra Dievo palaimintas pašaukimas (Pr 1, 28). Žydų tradicijoje atsisakymas tuoktis buvo pragaišties ženklas, nes reiškė atsisakymą gausinti Dievo tautą. Santuoka, kaip kiekvienas kitas pašaukimas, apima atsižadėjimą ir naują prisirišimą: „Vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu” (Pr 2, 24). Tačiau pašaukimas sekti Jėzumi yra aukštesnis negu santuokos pašaukimas: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys” (Lk 14, 26). Atsisakydamas saitų su žemiškąja šeima, Jėzaus mokinys dalyvauja dangiškosios šeimos kūrime. Atsižadėjusiems Jėzus žada šimteriopą atlygį (Mk 10, 29, 30). Jėzaus meilė nepanaikina žmogiškosios meilės. Žmogiškoji meilė Jėzuje įgyja pilnatvę.

Trečiasis pašaukimo pavyzdys byloja apie žmogų, norėjusį „pirmiau atsisveikinti su namiškiais”. Jėzus atsako, kad jo sekėjams būdinga žvelgti į ateitį: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62). Jėzaus mokinys sutelkia žvilgsnį į Jėzų, vedantį į tobulumą.

Krikščioniškojo pašaukimo dėsnis yra palikti praeitį ir atsiduoti Dievo ateičiai. Simonas ir Andriejus nesigailėjo palikę valtis ir tinklus. Jie kreipė žvilgsnį į Jėzų, nuo šiol tapusį viltimi. Nedaug tereiškia kreiva vaga mūrų gyvenimo arimuose. Ji jau praeityje. Svarbu tik žvelgti į Jėzų: tai mūsų ateitis.

© „Bažnyčios žinios“