16 eilinis sekmadienis (C)
Pr 18, 1–10; Kol 1, 24–28; Lk 10, 38–42

Šio sekmadienio liturgijoje vyrauja svetingumo tema. Pirmajame skaitinyje patriarchas Abraomas svetingai priima slėpiningus Dievo pasiuntinius. Evangelijos skaitinyje Jėzus lankosi Marijos ir Mortos namuose. Šiais pavyzdžiais esame mokomi priimti Dievą ir jo žodį, suteikti jam pirmutinę vietą. Svetingumas gerbiamas ir daugelyje kitų kultūrų. Tautų mitologijose svetingumo apraiškas dažnai nulemia baimė. Abraomo atveju jo parodytą svetingumą sukilnina tarnavimas Dievui. Laiške žydams apibendrinama nuo Abraomo iki krikščionybės vedanti svetingumo tradicija: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagės angelus” (Žyd 13, 2).

Biblinis autorius nuo pirmųjų eilučių aiškiai pareiškia, jog Abraomui prie Mamrės ąžuolų pasirodė pats Viešpats. Mamrės ąžuolynas (kitur Pradžios knygoje minimas vienas medis) buvo kananiečių kulto vieta. Abraomas pašventina šią vietą, pastatydamas Viešpačiui aukurą.

Jis kreipiasi į slėpiningus lankytojus tai vienaskaita, tai daugiskaita. Abraomas pagarbiai nusilenkia ir kreipiasi, atrodo, į pagrindinį asmenį. Pasirodžius „trims vyrams” patriarchas neregėtai jaunatviškai „atbėgo jų pasitikti”. Išgirdęs, jog svečiai priėmė pakvietimą, „Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą”. Ir pagyvenusi Sara, „vikri kaip gazelė”, vykdo paliepimą: „Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių”. Vos baigęs kalbėti patriarchas vėl skuba: „Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė tarnui, ir šis greitai jį paruošė”. Džiugus Abraomo skubėjimas gražiai apibendrinamas apaštalo Pauliaus žodžiais: „Dievas myli linksmą davėją” (2 Kor 9, 7).

Abraomo svetingumas papuoštas nuolankumu. Pagarbiai pasveikinęs svečius jis kukliai sumenkina ruošiamas vaišes, siūlydamas „truputį vandens” ir „kąsnį duonos”, nors rengiama tikra puota. Kol svečiai vaišinasi, patriarchas stovi šalia pasirengęs jiems patarnauti.

Pasakojimas pakrypsta netikėta linkme. Svečiai paklausia: „Kurgi tavo žmona Sara?”. Rytų kultūrose neįprasta, kad nepažįstamas atvykėlis klausinėtų šeimininko apie jo žmoną. Tai būtų nepadoru. Tačiau šie lankytojai nėra paprasti vyrai. Jie žino Abraomo žmonos vardą, taip pat ir tai, kad ji negali susilaukti vaikų. Už svetingą priėmimą svečiai atsidėkoja sutuoktiniams gražia ir netikėta dovana – pažadu, kad po metų jiems gims sūnus.

Skaitant Šventąjį Raštą visuomet dera atsižvelgti į jo visumą. Apmąstant šiandienos skaitinį iš Pradžios knygos 18 skyriaus, reikia pažvelgti ir į jo tęsinį, kuris bus skaitomas sekmadienį. Viešpats apsireiškė ne tik norėdamas atnaujinti Abraomui duotą pažadą, bet taip pat siekdamas nubausti nuodėmingus Sodomos ir Gomoros miestus. Abraomo išgyventas apsireiškimas leido jam drąsiai stoti Viešpaties akivaizdon permaldaujant už tų miestų gyventojus.

Abraomui duota pranašystė išsipildė Marijai ir Mortai. Jos svetingai priėmė Jėzų, o jis apdovanojo jas savo meile. Marija ir Morta veikiausiai yra tos pačios Lozoriaus seserys, kurias aprašo ir evangelistas Jonas (Jn 12, 2–3). Jono pasakojime seserys elgėsi panašiai – Marija sėdėjo prie Jėzaus kojų ir tepė jas tepalais, o Morta tarnavo prie stalo. Evangelistas Jonas taip pat rašo: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių” (Jn 11, 5). Evangelistas Lukas nepatikslina, kur vyksta jo aprašomas epizodas. Jo tikslas yra papildyti mokymą apie artimo meilę, parodytą Gerojo samariečio palyginimu.

Darbščioji Morta yra vyresnė: ji rūpinasi svetingai priimti Jėzų, o Marija atidi Dievo žodžiui. Morta aukoja Dievui savo rankas, o Marija – meilės žvilgsnį. Nedera nuvertinti Mortos tarnavimo. Be jos pastangų svečiai turbūt liktų tiesiog alkani. Ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje prie stalų patarnaudavo Dvylika. Nutarę pasitelkti pagalbon Septynetą, jie nenurašo tarnavimo: „Nedera mums apleidus Dievo žodį tarnauti prie stalų” (Apd 6, 2). Abi tarnystės svarbios, tačiau Žodžio tarnystė svarbesnė.

Iš Mortos išsprūsta nusiskundimas: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti?” Mylėdama Jėzų Morta stengiasi viską paruošti kaip įmanoma geriau. Ji žvelgia į savo pastangas ir savotiškai gėrisi tarsi atvaizdu veidrodyje. Viskas būtų dar tobuliau, jei Marija pagelbėtų. Tačiau veidrodį tenka sudaužyti. Dievo akivaizdoje reikia žvelgti ne į save, bet į jį. Mortos mylimas Viešpats lankosi jos namuose, o ji, užuot kontempliavusi jo žodžius, veidrodyje žvelgia į savo apmaudą!

Jėzus su meile dukart pakartoja Mortos vardą: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno”. Žemiškajame gyvenime yra daug būtinų kasdienos rūpesčių, ženklinančių kelią į Dangaus karalystę. Tačiau yra taip pat tokių rūpesčių, kurie nustelbia pasėtą Dievo žodžio grūdą kaip palyginime apie sėjėją (Lk 8, 14) Kita vertus, Morta leidžiasi būti blaškoma „visokio patarnavimo”. Apaštalas Paulius linki: „Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių”. Jo brėžiamo idealo prasmė – nekliudomas atsidavimas Viešpačiui (plg. 1 Kor 7, 32–35).

© „Bažnyčios žinios“