Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)
Apr 11, 19; 12, 1–6. 10; 1 Kor 15, 20–26; Lk 1, 39–56

Marijos Ėmimo į dangų šventė yra pati seniausia ir iškilmingiausia visame Marijos švenčių cikle. Maldingumo Marijai pėdsakų rašytiniuose dokumentuose aptinkama nuo II a. pabaigos. Jau VI a. ši šventė švęsta rugpjūčio 15-ąją tiek Jeruzalėje, tiek Egipte. VII amžiuje ji paplinta graikų Bažnyčiose, o amžiaus pabaigoje – Romoje. Nuo IX a. Marijos Ėmimo į dangų šventė tampa viena iškilmingiausių apeigų Bizantijoje. XIII a. Vakarų Bažnyčioje maldingumą Marijai, be kita ko, liudija ir tai, kad daugelis katedrų dedikuotos Švč. Mergelei. 1950 m. popiežius Pijus XII šį tradicinį tikėjimą suformulavo kaip tikėjimo tiesą. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium sakoma: „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją” (59).

Naujajame Testamente nė vienas tekstas tiesiogiai nemini Mergelės Marijos ėmimo į dangų ar jos mirties. Liturginiai skaitiniai padeda priartėti prie šio slėpinio. Skaitinys iš Apreiškimo knygos vaizduoja moters kovą su slibinu: tai persekiojamos Bažnyčios įvaizdis. Jis sietinas su Pradžios knygos pranašyste apie pergalę prieš žaltį: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos” (Pr 3, 15). Moters įvaizdyje Bažnyčia įžvelgia Mariją, gimdančią pergalingą Mesiją.

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius primena apie Kristaus pergalę prieš mirtį: „Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę”. Bažnyčia tiki, kad Mergelė Marija yra pirmoji toje prikeltųjų eilėje, įžengusi į savo Sūnaus šlovę. Evangelijos skaitiniui parinktas Marijos aplankymo pasakojimas. Magnificat giesmėje Marija šlovina Dievą už patirtus iš jo stebuklus. Literatūrinis apokalipsės žanras kyla iš graikiško žodžio, reiškiančio paslapties atskleidimą. II a. prieš Kristų, kai buvo redaguojama apokaliptinė Danielio knyga, žydai išgyveno karaliaus Antiocho Epifano persekiojimą. Knygos autorius norėjo paguosti savo tikėjimo brolius. Analogiškas yra Jono Apreiškimo knygos tikslas. Jis pats persekiojamas ir ištremtas į Patmo salą „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo” (Apr 1, 9). 11 ir 12 Apreiškimo knygos skyriuose aprašomi laukiami Viešpaties dienos ženklai. „Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jos Sandoros Skrynia”. Šventyklos atsivėrimas ir galimybė išvysti Sandoros skrynią yra eschatologinės eros ženklas. Apreiškimo knygoje senosios Sandoros simboliai nurodo perėjimą į Naują sandorą. Šiame įvaizdyje Dievo buvimo kupina šventykla yra Bažnyčia. Ji skelbia galutinį Karalystės įsitvirtinimo įvykį.

Bažnyčia taip pat simboliškai pristatoma slibino persekiojamos moters įvaizdžiu. Moteris, apsisiautusi saule ir ant galvos turinti dvylikos žvaigždžių vainiką, reiškia Dievo tautą, sudarytą iš dvylikos genčių ir tapusią dvylikos apaštalų Bažnyčia. Ši moteris pagimdo Mesiją, „kuriam skirta ganyti visas tautas”. Šis gimdymas vyksta ne Betliejuje, bet Kalvarijoje. Kristus gimsta šlovei ir pergalei prieš šėtoną. Čia turimas omenyje ne tik Marijos motinystės įvaizdis, bet ir bendruomeninė motinystė: kur gimdančioji moteris yra visa kankinių Bažnyčia. Slibinas, kuris tyko stovėdamas priešais moterį, yra šėtonas, nujaučiantis Kristuje savo nugalėtoją. Jis taip pat reiškia ir Romą, gniaužiančią gimstančią Bažnyčią, tačiau neįstengiančią jos nugalėti. Pergalė prieš šėtoną yra pats didžiausias eschatologinio laiko ženklas. Apokalipsės scena yra priešingybė Pradžios knygos scenai, kur žaltys triumfuoja prieš moterį. „Moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė”. Bažnyčia išvaduojama iš blogio galybių, ji nepriklauso pasauliui, kuriame viešpatauja šėtonas. Dykuma yra šventųjų prieglobsčio vieta, tačiau taip pat ir išbandymų vieta. Bažnyčia dykumoje Dievo globojama panašiai kaip kadaise išrinktoji tauta, kuri klajojo maitinama mana iš dangaus. Marija yra Bažnyčios provaizdis. Ji išgyveno didį išbandymą. Drauge su triumfuojančia Bažnyčia ji dalyvauja savo Sūnaus šlovėje.

Pasakojimas apie Marijos lankymąsi pas Elzbietą Luko evangelijoje eina po Apreiškimo scenos. Angelas apreiškia Marijai jos giminaitės Elzbietos patirtą malonę: sulaukusi senyvo amžiaus ir buvusi nevaisinga ji pagaliau laukiasi kūdikio. Angelas priduria Nazareto Mergelei, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Tai turi patvirtinti jo apreikštą stulbinančią žinią. Įžengusi į Zacharijo namus Marija, būdama jaunesnė, pirmoji pasveikino Elzbietą. Marijos įžengimas į namus sutampa su Šventosios Dvasios išsiliejimu. Jono Krikštytojo tėvui Zacharijui angelas sakė: „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios”. Vos Elzbietai išgirdus Marijos sveikinimą, Dvasia pripildo jos įsčiose esantį kūdikį. Marijos buvimas sutampa su Dvasios buvimu, toks pat „sutapimas” vyksta ir per Sekmines. Kūdikio „šoktelėjimas” įsčiose perteikiamas tokiu graikišku žodžiu, kuris leidžia suprasti tikrai ypatingą ir antgamtinį įvykį. Elzbieta pasveikina Mariją palaiminimu, kuris Biblijoje visuomet skiriamas Dievo žmonėms. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”. Tai pirmasis Naujojo Testamento palaiminimas. Jis skiriamas Marijai, o ne Elzbietos vyrui Zacharijui, nepatikėjusiam angelo žodžiais ir todėl patyrusiam laikiną nebylystę. Paskutinis evangelijos palaiminimas, išsakytas po prisikėlimo, taip pat siejamas su tikėjimu: „Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20, 29).

© „Bažnyčios žinios“