21 eilinis sekmadienis (C)
Iz 66, 18–21; Žyd 12, 5–7. 11–13; Lk 13, 22–30

Savo paskutinėje kelionėje į Jeruzalę Jėzus pasakė pačius gražiausius palyginimus: apie sūnų pražuvėlį, apie ištaigingai puotaujantį turtuolį bei vargšą Lozorių, apie pakviestus į vestuvių pokylį svečius. Šioje kelionėje kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?” Prie šio klausimo sustokime. Kam tai galėtų nerūpėti?

Aiškaus atsakymo į šį klausimą Viešpats nedavė. Įvairių laikų teologai apie tai reiškė įvairias nuomones. Pabrėžiantys Dievo teisingumą mano, kad išgelbėtų bus nedaug. Kiti verčiau mielai kalba apie Dievo maloningumą ir retai prisimena amžinąją bausmę. Šventajame Rašte galima rasti citatų, paremiančių ir vieną, ir kitą nuomonę. Viešpats, užuot atsakęs į pateiktą klausimą, duoda mums daugiau: jis mus pamoko, kad „reikia įeiti pro ankštus vartus”. Ką tai reiškia, matome iš antrojo skaitinio: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties drausmės ir nenusimink jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia. <…> Dievas elgiasi su jumis, kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus Dievas griežtai neauklėja?”

Dvylikos apaštalų mokslas, vadinamas Didache, prasideda tokiais žodžiais: „Yra du keliai: vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie abu yra skirtingi. Gyvenimo kelias yra toks: pirma, „Mylėk Dievą, kuris tave sukūrė”, antra, „Mylėk savo artimą kaip save patį, nedaryk kitam viso to, ko nenori, kad tau būtų daroma”. Po šio pirmojo apaštalų priesako seka žodžiai apie mirties kelią. „Mirties kelias yra toks. Pirmiausia jis blogas ir pilnas prakeikimų: žudynių, svetimavimų, geidulių, ištvirkimo, vagysčių, stabmeldysčių, <…> plėšikavimų, melagingų liudijimų, veidmainysčių, melagingumo, klastos, išdidumo, blogumo, įžūlumo, godulystės, bjaurių kalbų, pavydo, akiplėšiškumo, puikybės, tuštybės” (plg. KKŽ, 1986). Atsakydamas į klausimą, ar maža bus išgelbėtų, Viešpats ragina įeiti pro ankštus vartus, kurie vieną kartą bus uždaryti. „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke, jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: „Viešpatie, atidaryk mums!” O jis atsakys: „Aš nežinau, iš kur jūs <…> Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!”

Dievas žmogų apdovanojo didžia dovana – valios laisve. Tik tos laisvės dėka mes esame panašūs į Dievą. Joks žemės kūrinys šios didžios dovanos neturi. Mums, Dievo žmonėms, šioje žemiškoje kelionėje reikia išsaugoti savo laisvę ir orumą – netapti savo kūno, savo įgeidžių, savo aistrų vergais. Šv. Pauliaus Laiške galatams rašo: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai šios laisvės vardan nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti <…> Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams” (Gal 5, 13–16). Dievas nepavydi mums laimės, priešingai, jis kuria mūsų laimę, tik nori, kad ir mes patys Dievo darbe dalyvautume. Šv. Augustinas sako: „Dievas mus sukūrė be mūsų, bet negali mūsų išgelbėti be mūsų”.

Apreiškimo knygoje Kristus vaizduojamas, kaip tas, kuris beldžiasi į žmogaus širdį: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi”. Gerieji žmonės, Viešpats švelniai beldžia į jūsų širdis. Jis ieško jūsų draugystės, nori pabūti su jumis, nori pabūti jūsų vadovu į Tėvo namus, bet ar įsileidžiate? Bus laikas, kai tu belsi ir prašysi: „Viešpatie, atidaryk mums!” Bet kaip jis atidarys, jeigu tu jo neįsileidai, nenorėjai su juo bendrauti? Gerasis Viešpatie, tu kasdien pabeldi į mano širdį. Bet mano ranka taip sunkiai kyla atverti duris… Kaip mielai įsileidžiu tuščias mintis, kvailus sumanymus, kaip lengvai mane suvilioja įvairios pasaulio sirenos.

Ačiū tau, Viešpatie, už prasmingą atsakymą. Kam gi man žinoti, kiek bus išgelbėtų? Verčiau dažnai primink man, kaip nukeliauti į Tėvo namus, koks kelias į juos veda. Šiandien Evangelija mus moko, kad nėra reikalo rūpintis, kiek žmonių bus išgelbėta. Palikime tai Viešpaties gailestingumui. Verčiau rūpinkimės gyventi Evangelijos dvasia, branginkime Dievo valią, jo įsakymus. Pasitikėkime, kad Dievas išgirs kiekvieną mūsų pabeldimą.

Bažnyčia moko, kad nei vienas negali būti tikras, ar jis yra Dievo malonėje, tačiau nuolat kviečia pasitikėti. Ji dažnai primena mums šv. Pauliaus žodžius: „Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas bekaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!” (Rom 8, 31–34).

Kai apaštalas Tomas skundėsi, kad nežino kelio, Viešpats jam atsakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” (Jn 14, 6). Šio kelio nepalikime. Juo eidami vartus rasime atvertus ir savo Tėvą mūsų belaukiantį.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“