22 eilinis sekmadienis (C)
Sir 3, 17–18. 20. 28–29; Žyd 12, 18–19. 22–24; Lk 14,1. 7–14

Šiandien Kristaus pasakytus žodžius reikia padalyti į dvi grupes. Vieni jo žodžiai pasakyti mokiniams, kiti – vaišių šeimininkui. Mokiniams Jėzus sakė: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Mokydamas apaštalus neskubėti į pirmąsias vietas, Jėzus nepasakė nieko naujo. Toks žmonių elgesys įprastas, tiek Kristaus laikais, tiek ir mūsų dienomis. Per anksti užėmus pirmąsias vietas, gali tekti jas užleisti kitam, garbingesniam svečiui.

Tačiau Jėzus neatėjo mokyti gerų manierų ar mandagumo. Iš praktiškos mandagumo taisyklės jis daro išvadą, kuri visam pokalbiui suteikia eschatologinę prasmę: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Ką reiškia tie nemalonūs mūsų ausiai žodžiai apie nusižeminimą?

Pirmą kartą viešai prabilęs Nazareto sinagogoje Jėzus paskaitė ištrauką iš pranašo Izaijo knygos: „Viešpaties dvasia su manimi, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams“. Nusižeminimas reikalauja ne vaikščioti nuleidus galvas, bet būti pasirengusiems tarnauti. Šia prasme pats Kristaus įsikūnijimas yra kilniausias nuolankumo pavyzdys. Juk Kristus nužengė iš dangaus ne viešpatauti, o tarnauti. Kaip pirmasis Adomas per puikybę prarado Dievo malonę, taip antrasis Adomas – Kristus vėl ją sugrąžino. Didžioji žmonių liga yra puikybė, kuri žmogų sukurstė pareikšti Dievui savo nepavaldumą. Per puikybę ir neklusnumą žmogus prarado Dievo palankumą. Šią puikybės ligą gydo Dievo Sūnus, eidamas priešingu keliu: jis paklūsta savo Tėvui ir priima tarno išvaizdą. Pasak Pauliaus: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).

Gražiausią nusižeminimo pavyzdį parodė Kristus nuplaudamas apaštalams kojas: „Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgoju jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 13–15).

Vieninteliai žmonės, kuriems Jėzus nepagailėjo aštresnio žodžio – tai fariziejai, kurie buvo išpuikę ir veidmainiai. Prisiminkime palyginimą apie fariziejų ir muitininką. Fariziejus, pilnas pasitikėjimo savimi, tiesiog mėgaujasi savo teisumu: „Dėkoju, tau Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai <…>. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš viso, ką įsigyju. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’“ Baigęs palyginimą, Kristus ištarė: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas“ (plg. Lk 18–14).

Tikrasis nusižeminimas labai glaudžiai siejasi su savo vertės suvokimu. Jau pagonys suprato, kaip svarbu save pažinti, ir laikė tai aukščiausia išmintimi. Cognosce te ipsum (pažink save) – tai iš antikos laikų mus pasiekęs išminties fragmentas. Žmogus, pažinęs save, suvokęs savo jėgų ir gebėjimų ribas, silpnybes ir ydas, yra kuklus. Jis moka vertinti savo artimą, neskuba piktintis dėl jo silpnybių ar ydų. Kadaise šv. Bernardas rašė anuometiniam popiežiui Eugenijui III: „Nebūsi išmintingas, jeigu nepažinsi savęs… Pažiūrėk į save, pagalvok, kas esi? Nebūk kaip akis, kuri mato visa, bet tik ne save…“ Iš tiesų, kaip dažnai mes virstame kreiva akimi, matančia tik kitus, tik kitų klaidas ir nuodėmes. Ar nereiktų mums visiems savo širdyje įsirašyti Viešpaties patarlės: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies!“ (Mt 6, 4)?

Šv. Augustinas dažnai kartojo trumpą maldą: „Viešpatie, leisk, kad pažinčiau save ir kad pažinčiau Tave!“ Jis suprato, kad savęs pažinimas moko nusižeminti, padeda teisingiau įvertinti savo artimą, skatina labiau pasitikėti Dievu, kuris vienas yra tobulas ir šventas. Drauge su šv. Augustinu prašykime sau tos malonės: „Viešpatie, leisk man pažinti save ir pažinti Tave – savo menkystę ir Tavo didybę!“

Antroji Jėzaus žodžių dalis skirta vaišių šeimininkui: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei draugų, nei brolių, nei giminių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pakviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prikėlime“. Vėl eschatologinis požiūris, kuriuo atausta visa Kristaus evangelija. Kristaus niekada neapleidžia ano pasaulio perspektyva – didžioji Dievo karalystės vizija. Jis trokšta, kad ir jo mokinių širdyse toji vizija būtų gyva.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“