23 eilinis sekmadienis (C)
Išm 9, 13–18; Fm 9–10. 12–17; Lk 14, 25–33

Šio sekmadienio centrinis žodis yra kryžius. „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“. Šiuos žodžius Jėzus pasako kelyje į Jeruzalę, kur jo jau laukia kryžius. Pirmiausia jie yra skirti tiems, kurie rinksis jo patarimų kelią, kurie bus pasiryžę palikti ir tėvą, ir motiną, ir namus, ir vaikus. Toks pasiryžimas neturi būti lengvabūdiškas. Pasiryžęs sekti Kristų turi elgtis panašiai kaip statybininkas, norintis statyti bokštą, pirmiau rūpestingai apskaičiuoti statybos išlaidas, arba kaip karalius, kuris prieš stodamas į kovą gerai pasveria savo karinę jėgą.

Žodžiai apie kryžių galioja kiekvienam krikščioniui. „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“. Kaip suprasti šiuos Kristaus žodžius krikščioniui, kuris nesirengia tapti nei kunigu, nei vienuoliu, kuris renkasi šeimos gyvenimą? Kalbėdami apie kryžių ir kančią, mes negalime užmiršti, kad kančia nėra Kristaus sekėjo tikslas. Juk Kristus kalbėjo: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Dievas, kurį skelbia Jėzus, nėra mūsų kraujo ar kančios norintis Dievas. Jis trokšta visiško mūsų žmogiškosios būties išsiskleidimo. Per savo Sūnų jis mūsų gyvenimui suteikė giliausią prasmę. Kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes jis siuntė savo Sūnų. Jokia mūsų askezė, jokios mūsų pastangos nėra ta kaina, kurios dėka mes tampame Dievo vaikai. Dievas pats pasirūpino, kad įgytume sūnystės malonę. Kristaus sekimas nereiškia, kad privalome ieškoti kančios. Sekti Kristų kančioje – tai pakelti savo kryžių, kaip Kristus pakėlė savąjį. Kas nori sekti Jėzų, teišsižada savęs, teima ne Jėzaus, bet savo kryžių ir teseka jį.

Jėzus kryžiaus neieškojo. Kryžių jam parengė žmonės, kurie „labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19). Kryžių nereikia ieškoti – pats gyvenimas jų teikia su kaupu. Ne kryžius mūsų tikslas, bet Dievo meilė. „Jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3). Kita vertus, kančia dažnai tampa pati geriausioji alyva, kad Dievo meilė neužgestų mūsų širdyse.

Pamaldūs žmonės dažnai apeina Kryžiaus kelius. Prie penktos stoties matome Kryžiaus kelio stoties pavadinimą: „Simonas Kirenietis padeda Viešpačiui nešti kryžių“. Padavimas sako, kad tas Simonas iš Kirenės buvo daržininkas. Jis darbavosi savo darže, kai pro šalį ėjo liūdna procesija. Jėzus jau nepajėgė pakelti savo sunkios naštos. Tuomet kareiviai privertė Simoną padėti nešti Jėzaus kryžių. Tuo metu įvyko tas malonės stebuklas. Paėmęs į rankas Jėzaus kryžių, jis patyrė nepaprastą išgyvenimą. Tas svetimas, iškankintas žmogus jam tapo artimas ir brangus. Tai kryžiaus malonė, kuri Simoną padarė Viešpaties mokiniu.

Po Pirmojo pasaulinio karo vienas žurnalistas surinko daugybę iš fronto rašytų kareivių laiškų. Iš tų laiškų susidarė nemaža knyga. Tarp kitų laiškų toje knygoje buvo įdėtas jauno kario laiškas, rašytas tiesiai iš apkasų: „Didysis penktadienis, bažnyčiose vyksta pamaldos. Dieną ir naktį kasame apkasus, tempiame smėlio maišus. Maišai slegia nuvargusius pečius. Prisimenu savo Išganytojo kryžių. Jis buvo ne tiktai sunkus, bet ir kietas, jo pečiai buvo ne tik pavargę, bet ir kruvinai nuplakti… Ak, gerasis mano Išganytojau, duok man kantrybės pakelti savo kryžių…“ Ar būtų kada nors šis jaunas kareivis prisiminęs Kristų, jeigu jo pečių nebūtų palietusi sunki našta?

Savo kuriamą dangaus karalystę Kristus palygino su dirvoje paslėptu lobiu. „Atradęs jį žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą“ (Mt 13, 44). Reikia kažką parduoti, reikia kažko išsižadėti. Bet tai, ko Jėzus laukia iš savo mokinių, tėra menkas įnašas, kad žmogus galėtų dalyvauti Dievo dirvoje paslėpto lobio dalybose.

Ieškodami kryžiaus prasmės, prisiminkime, kad Kristus apaštalams kalbėjo ne tiktai apie kančią, bet ir apie savo prisikėlimą. Prisikėlimas! Štai žodis, kuris turi persmelkti mūsų sąmonę, kai stengiamės suprasti kryžiaus slėpinį. Evangelistas Morkus savo knygoje rašo, kad po kalbų apie kryžių Jėzus nusivedė mokinius ant Taboro kalno ir atsimainė savo mylimųjų mokinių akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.

Šiuo atsimainymu Jėzus padrąsina apaštalus, parodydamas, kad ne kryžius svarbiausia Dievo vaikų gyvenime, bet Prisikėlimas ir gyvenimas amžinuose Dievo vaikų namuose. Kryžius tėra kelias, kuriuo turime žengti. Šv. Paulius drąsina savo tikinčiuosius vyriškai pakelti dabartinius vargus, nes jie mums ruošia „neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę <…>. Mes žinome, kad mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus mūsų laukia Dievo būstinė, ne žmonių rankomis statyti, amžinieji namai danguje“.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“