28 eilinis sekmadienis (C)
2 Kar 5, 14–17; 2 Tim 2, 8–13; Lk 17, 11–19

Perskaičius šio sekmadienio Evangeliją, savaime peršasi homilijos tema – tai nedėkingumas. Tokią didžią malonę patyrė raupsuotieji, bet tik vienas atėjo padėkoti! Šio dėkingo ligonio elgesys verčia mus pažvelgti į save ir atsakyti: ar esame dėkingi Dievui ir žmonėms už visa, ką gero esame patyrę? Deja, šaltas nedėkingumas bujoja daugelio žmonių širdyse.

Didžiuojamės savo talentais, išvaizda, sveikata. Kodėl? Kas gi taip gausiai žemės vaikams dalijamų dovanų dalytojas? Juk turėtum prisiminti tą Šaltinį, iš kurio visa plaukia, turėtum Jam nulenkti galvą. Kelia nuostabą, kad dažnai gabūs, talentingi žmonės, užuot dėkoję Dievui, kelia prieš jį savo balsą. Ar mokame dėkoti? Ištisą savaitę dirbdami neturim laiko stabtelėti prie svarbiausių savo esaties klausimų. Bet ateina sekmadienis – Viešpaties diena. Kada dar geriau galėtume parodyti Dievui savo dėkingumą, jeigu ne Eucharistinėje aukoje? Galbūt šių raupsuotųjų pagydymas ir nebūtų Evangelijoje taip plačiai aprašytas, jeigu vienas raupsuotųjų nebūtų sugrįžęs padėkoti. Šis dėkingas ligonis savo elgesiu tarsi aikštėn iškėlė kitų pagydytųjų nedėkingumą. Šiandien yra gera proga pažvelgti į savo gyvenimą, į savo sąžinę ir savęs paklausti: ar pakankamai Dievui dėkoju už visas dovanas. Dėkingojo išgydyto raupsuotojo elgesys tepamoko mus dėkoti už visa tai, ką esame gavę ir iš Dievo, ir iš žmonių.

Šio sekmadienio ir pirmasis skaitinys, ir Evangelija kalba apie raupsus. Daug kartų girdėjome apie šią žmonijos rykštę. Ypač dažnai ši liga buvo paplitusi Kristaus laikais. Sergantys raupsais buvo laikomi nešvariais. Jiems neleista gyventi miestuose. Sutikę žmogų jie privalėjo garsiai šaukti: „Esu nešvarus”. Žmonės juos vydavo šalin. Tik gailestingieji iš tolo numesdavo išmaldą. Su raupsuotaisiais bendrauti kliudė ne tiktai baimė užsikrėsti, bet ir nemalonus nuo jų sklindantis kvapas.

Šitokie dvokiantys ligoniai pasitiko Jėzų. Jie tikėjo, kad Jėzus gali juos pagydyti. Žinodami, kad jiems draudžiama artintis prie žmonių, jie iš tolo šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų”. Šiandien baisi raupsų liga beveik nugalėta. Tik vienur kitur esančios raupsuotųjų kolonijos liudija, kad ši liga vis dar suranda aukų. Tačiau raupsai mums įgyja naują simbolinę prasmę. Įprasta pamoksluose raupsų temą susieti su kita žmogaus nelaime – nuodėme. Bekalbėdami apie raupsų ligos deformuotą žmogaus kūną, nejučiom prisiliečiame prie žmogaus sielos žaizdų. Iš tiesų šiandien matome daugybę žmonių, kurių dvasia pakirsta nematomos ligos. Dar tebegyvendami jie jau mirę. Jie keikia gyvenimą nerasdami savo kelio, nematydami gyvenimo prasmės. Visi gyvenimo malonumai jau išmėginti. Kalėjime praleistos dienos neatnešė noro gyventi kitaip. Kas jų laukia? Psichiatrinė, virvė, šūvis? Ar tokia būsena savo kraupumu neprilygsta raupsams?

Deja, šia liga serga ne tiktai paskiri žmonės. Ja serga visa žmonija. Mes didžiuojamės savo kultūra, technologijomis, bet plačiau atvėrę akis matome milijonus, mirštančius iš bado. Milijonai net neišvysta pasaulio, nes jaunos motinos jų išsižada. Statome dangoraižius užmiršdami miestų lūšnas. Kur tas gydytojas, kuris išgydytų visuomenės žaizdas? O gal mes jo net neieškome?

Keliaujantį į Jeruzalę Jėzų pasitiko dešimt raupsuotųjų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!” Besišaukiantiems pagalbos Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams”. Kunigų rankose buvo raupsuotųjų apskaita. Pasveikusieji turėjo pasirodyti kunigams, kad jie juridiškai įteisintų jų teisę gyventi visuomenėje. Tikriausiai ne be Dievo žinios Evangelijoje liko paraginimas pasirodyti kunigams. Kas suskaičiuotų, kiek šventųjų, paskelbtų ir nepaskelbtų, yra dėkingi kunigams, kurie, Kristaus įgalioti, klausė jų išpažinties, išgydė juos iš dvasinių raupsų.

Matydami tokį pažeidžiamą, tokį neatsparų blogiui žmogų, dažniau prisiminkime Bažnyčios kunigus, kad per juos atgavę dvasinę sveikatą būtume atsparesni visokioms ligoms. Lietuvoje atgavus laisvę ypač reikalingi tapo kunigai. Daug žmonių dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt metų nebuvę išpažinties, nedrąsiai artinosi prie klausyklų ir su ašaromis akyse kunigams atvėrė savo dvasios skaudulius.

Teologija moko, kad išpažintis ne tiktai nuvalo nuodėmių purvą, bet suteikia dar didesnę dovaną – sugrąžina mums Dievo įsūnystę. Po atgailos žmogus tampa švarus ir tyras, kaip po krikšto. Šiandien pirmajame skaitinyje apie Naamaną skaitėme: „Jo kūnas pasveiko ir tapo kaip kūdikio kūnas: jis tapo švarus nuo raupsų”. Dieve, savo malone padėk man išsaugoti ir kūną, ir sielą nuo bet kokių ligų, kurios man kliudytų džiaugtis tavo draugyste.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“