29 eilinis sekmadienis (C)
Iš 17, 8–13; 2 Tim 3, 14–4, 2; Lk 18, 1–8

Šiandien Bažnyčia mus kviečia pažvelgti į savo maldą. Pirmajame skaitinyje matome Mozę, besimeldžiantį už savo kovojančią tautą. Kol Mozė laikydavo rankas iškėlęs, izraelitams kovoti sekėsi, bet kai tik nuvargusios rankos nusvirdavo žemyn, viršų imdavo amalekiečiai. Evangelija pasakoja apie našlę, kuri vis eidavo pas teisėją ir prašydavo apginti ją nuo skriaudiko. Jis ilgai nekreipė į ją dėmesio, bet pagaliau, dėl našlės įkyrumo ėmė ir apgynė jos teises. Neseniai girdėjome panašų palyginimą apie žmogų, prašantį draugo duonos. Buvo jau vėlus vakaras, kai pabeldė į draugo duris. Bet šis beldžiančiam atsakė: Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti”. Vis dėlto, nors ir murmėdamas, šis atsikėlė ir davė duonos kiek reikia, ir ne dėl bičiulystės, bet dėl draugo įkyrumo. Baigęs palyginimą Jėzus pridūrė: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta” (plg. Lk 11, 5–9).

Šventasis Ženevos vyskupas Pranciškus iš Salezo katekizuojamiems vaikams aiškino apie pirmųjų tėvų laimę, kol jie dar nebuvo praradę Dievo malonės. Didžiausias jų laimės šaltinis buvo bendravimas su Dievu. Vienas vaikas tuomet paklausė vyskupą: „O dabar, ar negali žmonės su Dievu bendrauti?” Tuomet vyskupas atsakė: „Taip, gali, ir tai vyksta, kai žmogus meldžiasi”. Atsakydamas į klausimą vyskupas pasakė svarbiausią dalyką: malda yra bendravimas, malda yra pokalbis su Dievu.

Katekizmas moko, kad yra keturios maldos rūšys. Yra Dievo garbinimo malda, kurioje žmogus nieko sau neprašo, tik, kaip išmanydamas, garbina Dievą. Tai pati tobuliausia malda. Yra dėkojimo malda, kuria žmogus dėkoja už patirtas malones. Yra atsiprašymo malda, kai žmogus Dievą atsiprašo už savo nuodėmes, silpnybes, netobulumus. Pagaliau yra prašomoji malda, kai žmogus ko nors prašo.

Šios dienos Evangelija teikia progą kalbėti apie prašomąją maldą. Kristus ne tiktai skatina melstis, bet ir moko, kad reikia nuolat melstis, kaip našlė, kuri vis eidavo pas teisėją ir prašydavo išspręsti jos bylą. Klauskime savęs, ar nebūna taip, kad ištikus bėdai puolamės su malda prie Dievo ir tuojau pat laukiame, kad jis sutvarkytų mūsų reikalus. Po to vėl Dievą užmirštame, kol vėl prireiks jo pagalbos. Pasakęs savo palyginimą, Viešpats pridūrė: „Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!” Ar nereikia mums pasimokyti iš našlės, kuri taip ištvermingai atakavo teisėją?

Vis dėlto savo širdyje nešiojame abejonę: kiek kartų Dievas manęs neišklausė? Kaip išsklaidyti šią abejonę? Pirmiausia prisiminkime, kad Dievas yra mūsų Viešpats, pasaulio Kūrėjas ir Valdovas, vertas mūsų pagarbos. Jeigu tu visiškai jo negerbi, laužai jo įstatymus, niekini jo parodytą meilę, o prisimeni Dievą tik bėdoje – ar turi teisę laukti, kad Dievas tuojau pat patenkintų tavo prašymus. Šv. Jokūbas savo laiške rašo: „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti” (Jok 4, 3).

Neužmirškime, kad Dievas yra mūsų Tėvas, kuris rūpinasi mūsų ne vienos dienos ar valandos gerove. Prisimink savo vaikystę. Ar gali pykti ant savo tėvų, kad slėpė nuo tavęs degtukus, kuriais norėjai žaisti, ar atėmė aštrų peilį, taip viliojusį tavo akis? Nesistebėkime, kad Dievas kartais neduoda, ko prašome, ar leidžia pakentėti, ko labai nenorime. O kartais tiesiog kaip chirurgas išpjauna piktybinį auglį, kėlusį pavojų tavo gyvybei.

Didelė kliūtis maldos vaisingumui yra puikybė. Kai žmogus pasitiki vien savo jėgomis, kai jis save laiko visagalinčiu, Viešpats leidžia jam pačiam patirti savo bejėgiškumą. Šiandien Evangelija skatina, kad maldoje būtume ištvermingi. Kažin ar naudinga būtų žmogui, jeigu Dievas čia pat išklausytų kiekvieną maldą. Argi nusidėjėliai nuo to dar labiau neužkietėtų savo nelabume, o geri žmonės, ar neapsileistų, manydami, kad Dievas bematant sutvarko visus reikalus?

Apie didįjį atsiskyrėlį šv. Antaną pasakojama, jog jis prašė Dievo, kad atitolintų nuo jo pagundas. Netrukus jis turėjo keistą regėjimą: jis matė save tarsi iš šalies besimeldžiantį, paskui pinantį krepšį ir vėl besimeldžiantį. Darbas sekė maldą, malda – darbą. Atsiskyrėlis suprato, kad taip jam buvo parodyta, kad darbas, sujungtas su malda, yra tiesiausias kelias įtikti Dievui. Šv. Benediktas į savo regulą įrašė šūkį: ora et labora (melskis ir dirbk). Šventoji tarnaitė Zita, ištikimai tarnavusi savo šeimininkams 48 metus, nors ir nežinojo jokių regulų, pati sau kartodavo: „Rankos prie darbo, širdis prie Dievo!”

Šiandien su apaštalais prašykime Viešpatį: „Mokytojau, išmokyk mus melstis!”

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“