30 eilinis sekmadienis (C)
Sir 35, 12–14. 16–18; 2 Tim 4, 6–8. 16–18; Lk 18, 9–14

Ką tik girdėto Jėzaus palyginimo pirmieji žodžiai verčia suklusti. Į šventyklą ateina fariziejus ir muitininkas. Ano meto žydas vargiai galėtų įsivaizduoti tokį kontrastingą sugretinimą. Fariziejus – tai žmogus, turintis visuomenėje gerą vardą, ypač uoliai atliekantis savo religines pareigas, reiklus sau, o dar reiklesnis kitiems. O muitininkas? Anuo metu žydų akyse – tai parsidavėlis, plėšiantis iš savo tautos vaikų mokesčius pavergėjams. Šių dviejų žmonių sugretinimas šventykloje intriguojantis. Žmonės susidomėjo, ką apie šiuos žmones pasakys naujasis Mokytojas.

Įsiklausykime į fariziejaus maldą. Fariziejus meldžiasi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės”. Toliau jis aptaria savo gerą elgesį: jis pasninkauja daugiau negu reikalauja įstatymas, dosniau negu kas kitas atiduoda šventyklai dešimtinę. Fariziejus džiaugiasi, kad jis ne toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai, ne toks, „kaip šis va muitininkas”.

Pirmi fariziejaus žodžiai rodytų, kad jis meldžiasi, dargi dėkoja Dievui. Bet paanalizuokime fariziejaus žodžius, ar tai malda? Pirmiausia joje nėra dialogo – pagrindinio maldos požymio. Malda – tai bendravimas, tai pokalbis. Fariziejus kalba pats vienas. Jis jaučiasi toks teisus, kad jam nerūpi, kaip jis atrodo Dievo akyse. Jis savimi gėrisi, pats sau stato garbės paminklą. Svarbiausias jo maldos žodis „aš”, kurį kartoja ne vieną kartą: aš ne toks, kaip kiti, aš pasninkauju, aš atiduodu dešimtinę… Kur čia dialogas, kur čia bendravimas?

Šitaip besimelsdamas fariziejus čia pat ir nusikalsta artimui blogai galvodamas apie muitininką. Jis, girdi, ne toks, „kaip šis va muitininkas”. Jam net į galvą neateina, kad muitininkas Dievo akyse gali būti jau nuteisintas. Ar ne šitokį fariziejų mintyje turėjo Jėzus, kai kalbėjo: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi”.

O kaip su muitininku? Šiandien girdėjome psalmės žodžius: „Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai, išvargintas sielas pagydo”. Kiek kartų mes girdėjome karaliaus Dovydo atgailos psalmes. Jis tikrai turėjo kuo pasididžiuoti, galėjo pasigirti ir savo išaukštinimu, ir savo pasisekimais. Bet štai jis meldžiasi: „Iš širdies gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie, Viešpatie išgirsk mano balsą.<…> Jei nedorybes minėsi, Viešpatie, kas galės atsilaikyti?” (Ps 129). „Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir išdildyk visas mano kaltybes” (Ps 50).

Kuo brangus Viešpačiui nusižeminimas? Nusižeminęs žmogus teikia Dievui jam priklausančią dievišką garbę ir pripažįsta savo absoliučią priklausomybę nuo Dievo . Tai yra vienintelė tikra laikysena Dievo atžvilgiu. Pažvelkime į didžiuosius šventuosius. Antai labiausiai iš visų išaukštinta Dievo Motina kukliai ištaria: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1, 38). Šv. Jonas Krikštytojas, skelbdamas Mesiją, ištaria: „Aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio” (Mk 1, 7). Šv. Petras, išvydęs Viešpaties stebuklą, puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis” (Lk 5, 8).

Po šių pastabų žvelkime į muitininką. Jo pirmi žodžiai reiškia ir pagarbą, ir prašymą, ir pasitikėjimą. Jis mušasi į krūtinę sakydamas: „Būk gailestingas man, nusidėjėliui”. Kokia trumpa malda. Bet kas slypi už šių kelių žodžių? Jis muitininkas, išsipirkęs teisę rinkti mokesčius iš savo tautos vaikų. Toks mokesčių rinkimo būdas teikė daugybę galimybių piktnaudžiauti. Išsipirkus šią tarnybą, galima buvo ir apgaudinėti, ir gąsdinti, ir prievartauti. Ne kartą keiksmas ir ašaros lydi muitininkų tarnybą. Nežinome Evangelijos muitininko nusidėjimų, bet galime spėlioti, kad jis savo dvasios akimis pamatė nuskriaustų motinų ašaras, alkanus vaikų žvilgsnius ir dabar nedrįsta akių pakelti į dangų. Gal šiuo metu jo širdyje jau bręsta ryžtas: pusę savo turto atiduosiu vargšams ir, jei ką nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai – kaip tai padarė muitininkų viršininkas Zachiejus (plg. Lk 19, 8).

Šiandien Evangelija duoda vertingų pamokymų apie maldą. Tenebūna tavo maldoje pasitenkinimo savimi: štai, Viešpatie, matai mane, aš tavęs neapleidžiu, kaip tai daro kiti žmonės, tepasimoko jie iš manęs, kaip reikia melstis. Nesakyk sau: kaip gera, kad aš ne toks, kaip anas, ar kitas mano pažįstamas – girtuoklis, narkomanas, sukčius, vagis, bedievis. Verčiau pasimokyk iš muitininko tikro savęs įvertinimo.

Šiandien, prisiminę muitininką, turime gerą progą susimąstyti apie atgailą, kuri yra mūsų dvasinio gyvenimo pamatas. Be tikros atgailos neįmanoma žengti į priekį. Be atgailos mes pradedame gyventi tik dienos aktualijomis, prarasdami amžinųjų vertybių perspektyvą. Patys to nepastebėdami, tampame fariziejais, besigėrinčiais savo tobulumu, tačiau nematančiais nei svetimų ašarų, nei svetimo vargo.

Stebint šių dienų žmonių gyvenimą, akivaizdu, kad daug mūsų brolių, pradedant pažadus barstančiais politikais ir baigiant vadinamaisiais „runkeliais”, turėtų ateiti į šventyklą ir muitininko žodžiais nuoširdžiai tarti: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui”. Prašykime Dievą sau ir savo krašto žmonėms tikėjimo, Dievo meilės ir drąsos pažvelgti į savo širdį.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“