31 eilinis sekmadienis (C)
Išm 11, 22–12, 1; 2 Tes 1, 11–2, 2; Lk 19, 1–10

Šio sekmadienio Evangelija atpasakoja įvykį, kurį būtų galima pavadinti atsivertimo modeliu. Šiame įvykyje matome visus žmogaus dvasinio pasikeitimo elementus – Dievo malonės veikimą, žmogaus pastangas ir galiausiai naują žmogų. Kas gi paskatino muitininkų viršininką Zachiejų ieškoti naujojo Mokytojo? Neabejokime – tai Dievo malonė. Gal tai buvo tiesioginis Dievo įkvėpimas, gal kiti žmonės papasakojo Zachiejui apie šį naują Mokytoją. Gal jis jau girdėjo Jėzaus palyginimą apie fariziejų ir muitininką, gal jo širdį palietė muitininko maldos žodžiai: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!” Zachiejui parūpo, kas tasai mokytojas, kuris permato žmogaus sielą.

Slėpininga žmogaus prigimtis. Kas galėtų paaiškinti, kodėl žmogus nerimsta? Ko trūko patriarchui Abraomui, kuris paliko tėviškę ir patraukė į svetimą kraštą, ko trūko Jonui Krikštytojui, apsigyvenusiam tyruose, ko trūko Petrui, Andriejui, Jonui, Jokūbui, kad vos tik šiam Mokytojui pasirodžius, jie paliko savo namus išeidami į nežinią? Iš tiesų „nerami mūsų širdis”.

Ir Zachiejui nesvetimas paslaptingasis nerimas. Vos tik išgirdo apie naująjį Mokytoją, jo širdyje gimė noras jį pamatyti. Ką tik jį pasiekia žinia, kad Jėzus atvyko į jo miestą – Jerichą. Ar gali būti geresnė proga? Išėjęs į gatvę, Zachiejus susirūpino: Jėzų supa daugybė žmonių, o jis žemo ūgio. Kaip jį pamatyti pro tokią minią? Bet štai išeitis: priekyje jis mato patogų šilkmedį, į kurį nesunku įlipti. Kaip tik minia, apsupusi Jėzų, juda ta pačia kryptimi. Zachiejus daug nesvarstydamas pasislepia šilkmedžio šakose. Čia jis tikrai pamatys tą mokytoją, apie kurį sklinda tiek daug kalbų.

Štai čia ir prasideda Zachiejaus atsivertimo istorija. Atėjęs prie medžio, Jėzus sustoja ir net nepažiūrėjęs į viršų taria: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose”. Zachiejus lipa nuo medžio ir su džiaugsmu vedasi Jėzų į savo namus. Lauke lieka nusivylusi minia. Kiti murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!”

Kai Jėzus atėjo į Zachiejaus namus, jo namai tarsi prašvito. Dabar jis pamatė tai, ko niekada nebūtų pamatęs, jeigu ne šis apsilankymas. Jis pamatė, kad jo turtas įgytas ne visai sąžiningai. Gal ne vienas buvo nuskriaustas, kol buvo sukrautas šis turtas. Dabar Zachiejus visa tai pamato naujaip ir supranta savo niekingumą. Šioje naujoje šviesoje gimsta greitas ir ryžtingas sprendimas: nuo šiol pusė jo turto priklausys vargšams. Viešpats laimina Zachiejaus ryžtą ir užtikrina: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas”. O muitininkas atpažino savo aplankymo metą. Sujaudintas jis prabilo: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams, ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai”.

Klausant šio pasakojimo mums gali kilti klausimas dėl Jėzaus elgesio. Kodėl jis paliko visą minią ir nusekė paskui vieną žmogų? Atsakymo ieškokime Jėzaus palyginime apie pražuvėlę avelę. Geras ganytojas dėl vienos avelės palieka devyniasdešimt devynias ir ieško pražuvėlės. Ar šios dienos Evangelijos pasakojime Jėzus neparodo, kad jis pats yra tas Gerasis Ganytojas, ieškantis pražuvėlės?

Aplankęs Zachiejaus namus, Jėzus ištaria: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas <…> Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę”. Nuo laimingojo Zachiejaus atsivertimo jau praėjo 2000 metų. Mes nesutinkame Kristaus savo gatvėse, bet jis nuolat lanko mus per gerus žmones, per šventuosius sakramentus. Mums nereikia, kaip Zachiejui, lipti į šilkmedį – taip nesunkiai galime jį surasti savo bažnyčiose, prie altoriaus, klausyklos ar prie Dievo stalo. Dar lengviau jis randamas alkanuose, vargšuose, ligoniuose.

Šis įvykis atskleidžia dar vieną, kiekvienam krikščioniui įsidėmėtiną pamoką. Jėzus nuėjo paskui muitininką, kuris norėjo jį pamatyti. Maža to, jis parodė nemažai pastangų – įlipo į medį, kad tik geriau įsižiūrėtų į tą naują nuose. Ne vienas tiesos ieškotojas tik po daugelio metų nevaisingų ieškojimų nurimsta paėmęs į rankas nedidelį katekizmą su įrašytais žodžiais: „Dievo Sūnus yra tapęs žmogumi ir numiręs dėl mūsų išganymo”.

Ar reikia smerkti tiesos alkstantį skeptiką, agnostiką, ateistą? Ar verčiau kritiškai pažvelgti į tuos, kurie, užuot skelbę gyvą, alsuojančią, džiaugsmingą Evangeliją, „riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti” (Mt 23, 4).

„Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo”. Paskutinio teismo palyginime Viešpats gailestingiesiems skiria pirmąją vietą: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (Mt 25, 35–36). „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę” (ten pat).

„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą”. Tai ypatingas palaiminimas. Tyros širdies žmogui žadamas Dievo regėjimas jau šioje žemėje. Iš tiesų visa asketika, mistika liudija ypatingą tyrųjų privilegiją. Skaisti širdis jau čia, žemėje, regi Dievą. Tepaliudija pats gyvenimas: akivaizdu, kad mūsų amžius, kaip joks kitas, paženklintas palaidumu, neištikimybe, gimusios ir negimusios gyvybės naikinimu, bodėjimusi religija ir malda. Stebint gyvenimą, nesunkiai galima prognozuoti, kad bažnyčiose tol bus meldžiamasi, kol bus vertinamas žmogaus širdies tyrumas.

„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais”. Kur esate, jūs, taikdariai? Jungtinės Tautos – tai viso pasaulio tautų forumas. Koks galingas turėtų būti jų balsas, kiek karo židinių galėtų būti užgesinta! Deja, didžiosios galybės rūpinasi ne taika, bet savo nauda. Galingiesiems labiau rūpi nafta, negu taika. Tebūna palaiminti visi, kurie įneša savo indėlį į pasaulio taikos išsaugojimą, būkite palaiminti ir jūs, kurie puoselėjate taiką ir ramybę šeimose, bendruomenėse.

„Palaiminti persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė”. Už juos šiandien nesimeldžiame. Jiems dangaus karalystė priklauso dėl Jėzaus žodžio. Jų prašykime, kad jie išmelstų valios jėgos ir stiprybės visiems persekiojamiems, niekinamiems, kenčiantiems dėl teisybės, kad greičiau pasaulyje būtų atstatyta dieviškoji teisybė.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“