32 eilinis sekmadienis (C)
2 Mak 7, 1–2. 9–14; 2 Tes 2, 16–3, 5; Lk 20, 27–38

Šiandien Evangelija supažindina mus su sadukiejais. Tai Kristaus laikų žydų elitinė partija, pasižymėjusi savo liberalumu. Pripažindami tik Mozės knygas, jie neigė pomirtinį gyvenimą, kurio samprata išsirutuliojo vėlesnėse Biblijos knygose. Nepripažindami pomirtinio gyvenimo, jie stengėsi kiek galima geriau įsikurti šioje žemėje.

Žinodami aiškų Jėzaus mokymą apie Dangaus karalystę, sadukiejai kreipiasi į jį pašydami išspręsti jų pačių sugalvotą kazusą: kuriam septynių vyrų žmona teksianti po mirties. Kiekvienam žydui, besilaikančiam levirato įstatymo, šis klausimas tiesiog neišsprendžiamas. Tačiau Jėzus nesileidžia į juridinę diskusiją ir iš karto pabrėžia ano pasaulio dvasingumą. Aname pasaulyje nebus nei vedančių, nei tekančių. „Negalės jie nei mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai”.

Pomirtinio gyvenimo realumą Jėzus pagrindžia ne kuo kitu, kaip sadukiejų pripažįstama Mozės knyga, kurioje pasakojama apie Mozės išgyvenimą prie Horebo kalno. Mozė, ganydamas avis, pamatė keistą reiškinį: netoliese degė kūmas, bet nesudegė. Iš šio krūmo Dievas prabilo į Mozę: „Aš esu Dievas tavo tėvo, <…> – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo”. Kai Mozė klausė Dievo vardo, iš degančio krūmo pasigirdo atsakymas: „Aš esu, kuris esu <…>. Tu taip kalbėsi izraeliečiams: ‘Viešpats jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo, atsiuntė mane pas jus’“ (plg. Iš 3, 5–15).

Šis Mozės pokalbis vyko praėjus daugeliui metų nuo pirmųjų patriarchų mirties. Tačiau Dievas išlaikė su jais asmeninius santykius, bendraudamas kaip su esančiais ir gyvaisiais. Jis ir toliau lieka Abraomo, Izaoko, Jokūbo Dievas.

Kalbėdamas su sadukiejais, Kristus daro aiškią perskyrą tarp dabartinio žemiškojo gyvenimo ir pomirtinio, kur jau nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, kur bus nušluostyta kiekviena ašara (plg. Apr 21, 4).

Ak, tas slėpiningas amžinasis gyvenimas! Bet kokia prasmė kalbėti apie amžinąjį gyvenimą, žmogaus prisikėlimą, jeigu daugelio žmonių sąmonėje jau nebeliko ne tik prisikėlimo, bet ir Dievo sąvokos. Pereito amžiaus vokiečių dramaturgas Bertoldas Brechtas tikinčiuosius vadino sukčiais, kurie atitraukia žmones nuo pilnakraujo žemiškojo gyvenimo. Poetas H. Heinė kvietė „dangų palikti angelams ir žvirbliams” ir imtis kūrybiško darbo.

Neseniai ir mūsų šalyje buvo žadama įgyvendinti rojų ne kažin kur danguje, bet žemėje. Šiandien, po nesėkmingų pastangų sukurti žemišką rojų, svajojam apie vieningą Europą, kurioje klestės gerovė. Taip ir neturime laiko pagalvoti apie tai, kas laukia čia pat – gal po dešimties, gal po vienerių metų. Kad ir kaip būtų, bet šį pasaulį reikės palikti ir iškeliauti anapus.

Ką galėtume pasakyti mūsų dienų sadukiejams apie mirtį ir kas laukia po to? Klauskime jų, ar jie nejaučia savo širdyje nerimo, kai saulė pakyla ir nusileidžia, kai diena gena dieną, ruduo – vasarą, kai žvarbūs vėjai drasko medžių lapus, primindami nenumaldomą gyvenimo pabaigą. Ar jie nemato istorijos paminklų, liudijančių visų laikų, visų rasių, visų tautų tikėjimą pomirtiniu gyvenimu? Ar jie nemato antikos piramidžių, šventovių, aukurų, altorių, kapaviečių, skelbiančių žmonijos viltį?

Šiandien pirmasis skaitinys pasakoja apie septynis brolius, kurie buvo prievarta verčiami laužyti Dievo įsakymus. Jų motina, kuri matė kankinamus savo vaikus, jiems kalbėjo: „Aš nežinau, kaip jūs atsiradote mano įsčiose, nes ne aš daviau jums dvasią, sielą ir gyvybę ir ne aš sujungiau kiekvieno sąnarius, bet pasaulio Sutvėrėjas, kuris sutvarkė žmogaus gimimą ir kuris nustatė visų dalykų pradžią, jis vėl su gailestingumu sugrąžins jums gyvybę ir dvasią” (2 Mak 7, 22–23). Visi septyni broliai su savo motina mirė kančiose, bet su tvirta prisikėlimo viltimi.

Visas Šventasis Raštas yra ištisas būsimojo amžinojo gyvenimo liudijimas. Mirusio kūno palaidojimą Paulius palygina su grūdo sėja. Laiške korintiečiams jis rašo: „Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?” Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta <…>. Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas silpnas, keliasi galingas, sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis, sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliamas dvasinis kūnas” (1 Kor 15, 35).

Guosdamas Lozoriaus seseris dėl brolio mirties, Jėzus kalbėjo: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas”. Tarsi patvirtindamas savo žodžius, Jėzus eina prie Lozoriaus kapo ir galingu balsu sušunka: „Lozoriau, išeik!” ir sustingęs kūnas paklūsta – keliasi iš kapo.

Viename antkapyje yra iškaltas trumpas užrašas: „Prisikelsiu kartu su saule”. Gal tai tik pagonybės liekana? Bet geriau pamąstęs, supranti, kad tai graži krikščioniška mintis. Juk mirtis – tik žmogaus saulėlydis, po kurio laukia šviesus prisikėlimas.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“