33 eilinis sekmadienis (C)
Mal 3, 19–20; 2 Tes 3, 7–12; Lk 21, 5–19

Luko evangelijos 21 skyrius prasideda pasakojimu apie Jeruzalės šventyklą. Mokiniai atkreipė Jėzaus dėmesį į Jeruzalės šventyklos didybę ir grožį, o Jėzus liūdnai į ją žvelgdamas ištarė: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”. Mokiniai savo ruožtu paklausė: „Mokytojau, kada tai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?” Į šį mokinių klausimą Jėzus atsakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš! Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos!”

Ar išsipildė Jėzaus pranašystė apie šventyklos sugriovimą? Ką apie tai sako istorija? Praėjus keturiasdešimčiai metų po Jėzaus mirties, žydai, varginami Romos vietininkų, klaidinami apsišaukėlių mesijų, sukilo prieš galingą romėnų valdžią. Imperatorius Vespasianas malšinti sukilimo pasiuntė savo sūnų Titą. Galinga kariuomene priartėjo prie Jeruzalės ir apsupo miestą iš visų pusių, kad niekas iš miesto nepabėgtų. Tik nedaugelis krikščionių, prisiminę Kristaus patarimus, suskubo iš miesto pasitraukti ir išsigelbėti.

Žydų tarpusavio nesutarimai, mieste kilęs badas ir įvairios ligos greitai palaužė žydų pasipriešinimą, ir romėnų kariuomenė nesunkiai įsiveržė į miestą. Prasidėjo baisios žudynės. Nuo bado, ligų ir kardų žuvo apie milijonas žmonių, nes buvo švenčių metas ir daugybė žydų susirinko į Jeruzalę švęsti savosios Paschos. Likę gyvi pateko į nelaisvę. Gražioji Saliamono šventykla – žydų pasididžiavimas buvo ligi pamatų sugriauta; iš jos neliko „akmens ant akmens”.

Po to žydai, suklaidinti apsišaukėlio „mesijo” Bar Kochbos, dar kartą sukilo prieš galingąją Romą ir buvo galutinai palaužti. Jeruzalė sulyginta su žeme. Ištremtiems iš miesto žydams buvo uždrausta čia lankytis, išskyrus vieną kartą per metus, kad prie Jeruzalės griuvėsių apraudotų savo sugriautą miestą ir šventyklą.

Paskelbęs Jeruzalės sunaikinimą, Jėzus atveria platesnę ateities panoramą: „Tauta sukils prieš tautą, karalystė prieš karalystę. Bus žemės drebėjimų, ligų ir badmečių”. Šioje ateities vizijoje Kristus mato, kokie sunkumai laukia jo mokinių. „Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus <…> jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai <…>. Visi jūsų neapkęs dėl mano vardo”.

Kai evangelistas Lukas rašė šiuos žodžius, jau buvo prasidėjęs krikščionių persekiojimas, tad Luko evangelijoje krikščionių suspaudimai atsispindi labiau negu kitose, anksčiau rašytose evangelijose. Sunkumai neturi krikščionių nuliūdinti. Kristus garantuoja savo pagalbą: „Įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos ir išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas <…>. Nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę”.

Po šių padrąsinimų Kristus primena, kad žmonių istorijos pabaigoje bus dar antrasis jo atėjimas. Po kosminių žemės sukrėtimų žmonės išvys „Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe” (Lk 21, 25–27). Savo pranašiškus žodžius Kristus užbaigia iškilmingai, tarsi prisiekdamas: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis”. Tačiau tų įvykių laiko Kristus nenurodo. Tai vieno Dievo paslaptis: „Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o tik vienas Tėvas” (Mt 24, 36).

Pirmoji pranašystė jau išsipildė. Antrosios dar laukiame. Galimas daiktas, kad nesulauksime, nors, nepaisant žmonių techninių laimėjimų, mus vis labiau apima nerimas dėl gresiančių apokaliptinių pavojų.

Tačiau jau šiandien mums labai gerai žinomas vienas dalykas: kiekvienas mūsų tikrai sulauksime savo gyvenimo pabaigos. Tai bus mūsų pasaulio pabaiga: mūsų akims užges ir saulė, ir mėnulis, ir žvaigždės nebeduos šviesos. Ar nereiktų jau šiandien pagalvoti apie tą valandą? Kristus prie savo pranašavimų pridėjo šiuos žodžius: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą <…>. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!” (Mk 13, 33).

Prisiminkime prieš trejus metus rugsėjo 11 dieną sukrėtusią Amerikos tragediją. Kaip ramiai jautėsi žmonės didinguose Niujorko dangoraižiuose. Vieni ramiai dirbo, kiti skaičiavo savo milijonus, dar kiti vaišinosi jaukiuose restoranuose ar kavinėse. Ar galima buvo kur nors kitur jaustis taip saugiai, kaip tose betono ir plieno tvirtovėse? Ir štai per akimirką iš tų pasaulio architektūros stebuklų teliko didžiulė griuvėsių krūva, trims tūkstančiams žmonių tapusi baisiu kapinynu. „Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš šeimininkas”.

© „Bažnyčios žinios“