Kristus Visatos Valdovas
2 Sam 5, 1–3; Kol 1, 12–20; Lk 23, 35–43

1925 m. gruodžio 11 dieną popiežius Pijus XI visoje Bažnyčioje įvedė Kristaus Karaliaus šventę. Bet ar nepavėluota? Karaliai jau nyksta. Europos karalius galime skaičiuoti ant rankos pirštų. Ir vis dėlto. Šiuo metu, kai esame nusivylę žemiškaisiais valdovais, mūsų sąmonėje vėl iškyla Kristaus Karaliaus vizija. Žvelkime į rytus, žvelkime į vakarus, klauskime, kur valdovai, kurie rūpinasi žmonių gerove, taika ramybe?!

Istorija mums rodo tironus, prispaudėjus, garbėtroškas, psichopatus, klasta ir apgaulėmis užėmusius sostus. Šiame niūriame istorijos fone atsiskleidžia šviesus mūsų Karaliaus paveikslas. Jis yra mūsų Karalius pirmiausia ir dėl to, kad esame jo sukurto pasaulio dalelė. Pasak šv. Jono, „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (Jn 1, 3). Ne tiktai visa visata yra jo, bet ir tu, kaip jos dalelė, priklausai jam. Jeigu ne jo amžina meilė tau, tavęs pasaulyje nebūtų. Tu niekada nebūtum išniręs iš nebūties ir nepažintum nei šio žemiškojo gyvenimo, nei ano – amžinojo.

Jis yra tavo Karalius, nes išvadavo tave iš Tamsos kunigaikščio vergijos. Šv. Petras mums švelniai primena: „Jūs juk žinote, kad esate atpirkti <…> ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiausiu krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės” (1 Pt 1, 18–19).

O ką mano apie save pats Kristus? Mums gerai žinomas Piloto klausimas, kai žydai atvedė Kristų į Piloto teismą. Pilotas Jėzų klausė: „Ar tu esi žydų karalius?” Kristus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso” (plg. Jn 18, 33–37).

Skirdamasis su apaštalais Kristus priminė savo absoliučią valdžią visai visatai: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje”. Kuris žemės valdovas galėtų ištarti šiuos žodžius? Žemėje daug valdovų ir karalių, bet nė vienas neturi jokios valdžios danguje. Pasaulyje keičiasi karalystės, valstybės ir santvarkos. Kur šiandien galingoji Romos imperija? Tik istorijos puslapiuose, architektūros griuvėsiuose. Kuriasi naujos valstybės, naujos tautos vairuoja istorijos vežimą. Tačiau ta pati istorija moko, kad šių naujų galybių dienos suskaitytos. Paslaptingoji ranka ir toliau rašo lemtingus žodžius, kaip kadaise Babilonijos karaliui: suskaičiuota, pasverta, padalyta! Istorija noriai kalba apie tuos karalius, kurių gyvenimas nužymėtas didelėmis pergalėmis. Šiandien Evangelija mums primena mūsų Karaliaus pergalę, kur lemiamą pralaimėjimą patyrė blogis, susidūręs su dieviškąja meile.

Dar niekada neapykanta taip įžūliai nekėlė rankos prieš meilę. Įsigilinkime į tai, ką girdėjome Evangelijoje. Ką tik Kristus ištarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34). Kaip mums reikia šių žodžių. Juos ištarė dieviškos lūpos. Bet žmogaus atsakymas į tą meilės kalbą – tik įžūlus pasityčiojimas: „Kitus išgelbėjo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!” Iš jo tyčiojosi ir kareiviai: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!” Atrodo, kad niekšybė pasiekė viršūnę: karalius nuplaktas, vainikuotas erškėčiais, apspjaudytas, išjuoktas. Net drauge kryžiuojamas latras išlieja pyktį ant šio nekaltojo. Kokių dar reikia veiksmų ar žodžių priversti šį karalių parodyti savo galią? Bet atrodo, kad pykčio proveržis baigiasi, blogis tarsi netenka savo galios. Pasirodo pirmieji blogio pralaimėjimo ženklai: vienas iš latrų maldauja: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę”. Ima pildytis, ką Jėzus buvo žadėjęs žydams: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Antrasis dieviškai meilei nusilenkia šimtininkas, kuris pagaliau išsilaisvinęs iš susikaupusio pykčio ištaria: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis”. Štai pirmosios mūsų Karaliaus pergalės. Nuo kryžiaus sosto Kristus pradeda savo didįjį meilės žygį, laimėdamas žmonių protus ir širdis.

Šiandien Evangelija rodo didžiąją mūsų Karaliaus pergalę, kur neapykanta, susidūrusi su dieviškos širdies meile, patyrė lemiamą smūgį. Amžino atminimo kunigas Česlovas Kavaliauskas savo viešuose pamąstymuose dažnai primindavo žmonių baisius nusikaltimus. Bet vis dėlto žvelgdamas į Kristų jis optimistiškai piešė žmonijos likimą. Jis mėgo cituoti Apreiškimo knygoje pavaizduotą Kristų kaip nugalėtoją. Tas Karalius „apsisiautęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis. Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas <…>. Ant jo drabužio ir strėnų užrašytas vardas: ‘Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats’” (Apr 19, 13–16).

Jo meilės žygis tęsiasi. Jo įkvėpti šimtai misionierių ir meilės apaštalų, pasklidę visoje žemėje, stengiasi įtvirtinti Kristaus Karaliaus meilės pergalę, kol galiausiai jis saviesiems ištars: „Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!” (Mt 25, 34).

© „Bažnyčios žinios“