I advento sekmadienis (A)
Iz 2, 1–5; Rom 13, 11–14; Mt 24, 37–44

Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Žodis „adventas” reiškia atėjimą. Tačiau dienos skaitiniuose minimas dvejopas atėjimas. Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos kalba apie tą, kuris atneš taiką tautoms ir gentims. Jos „perkals kalavijus į arklus ir ietis į pjautuvus”. Visa Bažnyčios tradicija supranta, kad Jeremijas kalba apie būsimąjį Mesiją, jo istorinį įsikūnijimą. Tačiau, pasak šv. Justino, Jėzaus atėjimas yra dvejopas. Pirmasis – kaip Gerojo Ganytojo, antrasis – kaip Aukščiausiojo Teisėjo.

Ką mes žinome apie pirmąjį Jėzaus atėjimą? Pasaulio bibliotekose sukaupta daugybė knygų, kalbančių apie Jėzaus asmenį. Kas galėtų jas perskaityti? Iš visų jų mums artimiausios Evangelijų knygos, kuriose įamžinta daug brangių mūsų Išganytojo žodžių. Jo Gerosios Naujienos esmė yra meilė, gailestingumas, viltis. Užtenka paskaityti Sūnaus palaidūno palyginimą, kad atgautume pasitikėjimą, kad suklupę išdrįstume tarti: „Kelsiuos ir eisiu pas tėvą”. Ar ne to norėjo Viešpats, pavaizdavęs mums grįžtantį sūnų?

Mylimasis Kristaus apaštalas Jonas, klausęs Jėzaus širdies plakimo, rašė: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio” (1 Jn 2, 1–2).

Šios dienos liturgija kalba apie antrąjį atėjimą, kuris įvyks pasaulio pabaigoje. Meilinga Šventojo Rašto nuotaika keičiasi: „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove” (Mt 24, 30). Šis atėjimas bus nelauktas ir netikėtas, panašiai kaip tvanas, kuris užėjo žmonėms to visai nesitikint. Jėzus kviečia budėti ir būti pasirengusiems. Tai galioja visiems, nes niekas nežino, kada jam išmuš susitikimo valanda.

Apie savo antrąjį atėjimą pats Jėzus pasakė labai pamokantį ir prasmingą palyginimą: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių” (Mt 25, 31–32). Tai ne gerasis Ganytojas, kuris palieka devyniasdešimt devynias avis ir eina ieškoti pražuvusios. Tai bus Teisėjas, kuris jau nebeieškos pražuvėlės, bet atskirs blogąsias nuo gerųjų. Kokio sprendimo galiu tikėtis?

Prisiminkime vieną įvykį iš Senojo Testamento knygų. Tai mums gerai žinoma istorija apie Juozapą Egiptietį. Jį broliai pardavė į vergiją. Tačiau Egipte jis buvo išaukštintas ir tapo viso krašto valdytoju. Juozapo sumanaus valdymo dėka kraštas praturtėjo. Kai kilo badas, žmonės plūdo į Egiptą, prašydami maisto. Atvyko ir Juozapo broliai. Kokia baimė turėjo apimti Juozapo brolius, kai jie sužinojo, kuo yra tapęs jų parduotas brolis. Jie dabar laukė keršto ir bausmės. Kokie jie būtų buvę laimingi šią valandą, jeigu nebūtų kėsinęsi į savo brolį, jeigu nebūtų jo pardavę! Kaip dabar su jais pasielgs Juozapas, turintis tokią galią? Šiandien kiekvienas baimingai klauskime savęs, kaip su manimi pasielgs Žmogaus Sūnus, kurį tiek kartų esame išdavę?

Apreiškimo knygoje randame perspėjimus įvairių bendrijų vyskupams: „Efezo bendrijos angelui rašyk: <…> 'Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę <…> Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų'”.

Sardų bendrijos angelui rašyk: „Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Pabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje <…> Jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu”.

Šiandien Bažnyčia visus kviečia stabtelėti ties žodžiu budėkite! Ką jis reiškia? Ar jis skirtas tik pagąsdinti? O ne! Kristus atėjo ne gąsdinti, bet kviesti atgimimui. „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės” (Jn 3, 3).

Šv. Augustinas, ilgai svyravęs, vis nesiryžęs keltis iš savo nedoro gyvenimo, išgirsta netikėtą paraginimą: „Imk ir skaityk!” Apsidairęs jis nieko nematė, bet šalia savęs pastebėjo gulinčią knygą. Tai buvo Šventasis Raštas. Atsiverčia pirmą pasitaikiusią vietą ir skaito. Tai ta pati vieta, kurią šiandieną girdėjome antrajame skaitinyje: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių”.

Šiandien Bažnyčia mus ragina atsigręžti į save ir paklausti: ar esu pasirengęs susitikti su savo dangiškuoju Tėvu? Prašykime Viešpatį, kad mūsų žemiškosios kelionės pabaiga, tegu ir skausminga, atvertų duris į Avinėlio puotą.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“