II advento sekmadienis (A)
Iz 11, 1–10; Rom 15, 4–9; Mt 3, 1–12

Šiandien prieš mus įspūdingas Jono Krikštytojo paveikslas. Tai žmogus, kuris tiki tuo, ką skelbė pranašai. Jonas galingu balsu ragina žmones rengtis Dievo pažadėtai karalystei, nes jau ateina jos kūrėjas – „Galingesnis”, kuriam jis nevertas nė kurpių nuauti.

To meto žmonėms tai nebuvo nelaukta žinia. Pasak istoriko Svetonijaus, „Visuose Rytuose plito senas ir pastovus įsitikinimas, kad į pasaulio likimą įrašyta, jog iš Judėjos tuo metu ateis pasaulio valdovas”. To valdovo laukimas buvo ypač savas žydų tautai. Senojo Testamento knygose kupina pažadų. Antai psalmininko vizija: „Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis. Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros, nuo Upės ligi skritulio krašto”. Nenuostabu, kad žmonės išgirdę apie šį naują Dievo karalystės šauklį, skubėjo į dykumą paklausyti jo dvasią keliančių žodžių.

Jono žodžiai buvo žmonių kvietimas į atgailą, pasirengti dalyvauti besiartinančioje Dievo karalystėje. Jo pamokslai iš tiesų buvo įspūdingi: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. <…> Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną”.

Jonas Krikštytojas žinojo pranašystes, bet jam buvo duota ir ypatinga malonė. Jis dar motinos įsčiose pajuto priartėjusį savo Viešpatį ir dabar galingu balsu ragina savo tautą atgailauti ir atsiversti. Tauta išgirdo Jono balsą, klausėsi jo žodžių, krikštijosi.

Bet, deja, kai pasirodė tasai, kurį Jonas paskelbė, tautoje kilęs sujudimas netrukus ėmė blėsti. Tauta, patikėjusi, kad greitai bus telkiami kovotojai, naujasis karalius rinksis geriausius Izraelio vyrus ir stos į kovą su pavergėjais, nematė jokių karinio pasirengimo ženklų. Ar šiandien mes nesame panašūs į nusivylusius izraelitus? Ar nelaukiame Mesijo, kuris mus aprūpintų ir duona, ir žaidimais?

Laukiam Kalėdų šventės. Tik mūsų širdys jau nesuvirpės džiaugsmu, kad ateina Karalius. Dėl jo Užgimimo šventės nekils jokio sąjūdžio. Tiesa, pasipuoš vitrinos, geri tėveliai ieškos dovanėlių mažiesiems, vienur kitur bus deginamos žvakutės, bet tyruose šaukiančiojo balso niekas nenorės klausyti. Mūsų tautos elitas ir toliau dalys pažadus, partijos viena kitą kaltins nepateisintais žmonių lūkesčiais. Mafijos ir toliau kurs savo planus, net dairysis į valdžios viršūnes, negimę kūdikiai ir toliau bus išmetami į konteinerius, o valdantieji gražins savo pilaites, nematydami ieškančiųjų maisto liekanų jų šiukšlių dėžėse. Prisipažinkime, ir mes, kaip toji žydų tauta, norėtume kitokio Mesijo. Tokio, kuris atneštų mums gerovę, aprūpintų mus duona ir pastoge, kad be darbo galėtume ramiai gyventi, o senatvėje naudotis nupelnytu poilsiu. Tai mūsų nuolatinė svajonė. Dievo karalystė, kuri nežada žemiškosios gerovės, mums nerūpi.

Kokių tik kelių neišmėgino žmonija, ieškodama karalystės, kurioje žmonės patenkintų savo duonos ir žaidimų alkį. Viena po kitos keitėsi valstybinės santvarkos. Monarchija, demokratija, socializmas, liberalizmas.

Kristus nenustatė žmonėms socialinių taisyklių. Tačiau tai, ką jis pasakė, galioja visoms santvarkoms, visoms sistemoms. Velnio gundomas jis ištarė lemtingus žodžius: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų”. Tai žinome, tuo tikime, bet vėl pasiduodame žemiškojo rojaus iliuzijoms. „Duonos ir žaidimų!” – nuolat girdime savo pasąmonėje ir širdimi jungiamės prie Romos cirko minios.

Kadaise Viešpats skausmingai kreipėsi į savo tautos vaikus: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” Jeruzalės vaikai nepažino savo aplankymo meto. Užuot priėmę jo meilės konstituciją, jie atsikratė savo ilgai laukto Gelbėtojo prikaldami jį ant kryžiaus.

Per visą istoriją Jėzus per savo Bažnyčią kviečia žmoniją eiti meilės keliu. Deja, jos balsas lieka tyruose šaukiančiojo balsu. Žmonija ir vėl žengia savo pasirinktu puikybės, melo, klastos ir jėgos keliu. Ar kada nors bus išgirstas Jono Krikštytojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią!” ?

Šiandien gera proga kiekvienam krikščioniui pažvelgti į save. Ar pažinome savo aplankymo metą. Kiek kartų Viešpats tiesė mums draugystės ranką, ir mes ją atstūmėme?! Mums jau atrodo, kad Viešpats nevertas net to, kad sekmadienį jam paaukotume bent valandėlę. Ištisus metus nešiojame savo širdyje gyvačių lizdą ir nematome kunigo, kuris mūsų laukia klausykloje.

Šią savaitę minėsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltąjį prasidėjimą. Paveiksluose Marija vaizduojama kaip moteris, pamynusi žalčio galvą. Tai mūsų viltis! Klastingasis žaltys nugalėtas; Dievo karalystė tikrai ateis! Tik ar būsime jos verti? Ieškokime jos visomis išgalėmis, o visa kita bus mums pridėta (plg. Mt 6, 33).

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“