IV advento sekmadienis (A)
Iz 7, 10–14; Rom 1, 1–7; Mt 1, 18–24

Šis paskutinis advento sekmadienis priartina mus prie didžiojo Viešpaties įsikūnijimo slėpinio. Prieš mūsų akis visa šventoji šeima, pasirengusi švęsti Emanuelio užgimimą. Išsklaidytas paskutinis debesėlis, drumstęs Juozapo sąmonę. Apie tai šios dienos Evangelija sako: „Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti”. Supraskime, į kokią keblią padėtį pateko šis doras vyras, kai pamatė savo skaisčią sužadėtinę besilaukiančią kūdikio. Mergaitė, įsipareigojusi amžinai skaistybei, laukia kūdikio! Kaip pasielgs šis Dievo Apvaizdos numatytas vyras? Jis nenori įtarti savo sužadėtinės, bet ir paaiškinimo neranda. Tokiu kritišku momentu teisiam vyrui kelią parodo Dievas. Juozapas girdi žodžius: „Nebijok parsivesti savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių”. Tokiu būdu išsklaidyti tamsūs nežinios debesys, slėgę kilnaus vyro sielą. Tepamoko šv. Juozapas mus visus pasitikėjimo. Dievo įsikūnijimas buvo jam skaudus išbandymas, bet jis pasitikėjo Dievo Apvaizda. Savo išrinktuosius Dievas ne kartą išmėgina, bet po skaudžių išbandymų visuomet ateina Dievo pagalba.

Šis įvykis ne tiktai Dievo pagalba kenčiančiam vyrui. Tai ypatingas Dievo pavedimas: saugoti, maitinti ir aprūpinti šventąją šeimą, kuri atiduodama jo globai. Dievo Apvaizda rūpestingajam Juozapui skiria vietą tarp pačių artimiausių Dievo plano vykdytojų.

Šiandien, pažvelgę į šventosios šeimos globėją, kiekvienas paklauskime savęs: ar aš neturiu Dievo pavedimų, ar man Dievas neskyrė uždavinių, kuriuos tik aš galiu atlikti? Gal savo pilkoje kasdienybėje nematai nieko reikšmingo, nieko svarbaus, gal tavo santykiai su artimaisiais ir pažįstamais paprasti, pareigos nereikšmingos, bet ar ne tam Dievas tave pašaukė, kad, atlikdamas savo gal menkus uždavinius, taip prisidėtum prie Dievo plano? Šv. Teresė Avilietė, iškilusi į dvasingumo aukštumas, nuolat tikino, kad šventumo esmė – rūpestingai atlikti savo pareigas. Juozapo, kaip šventosios šeimos globėjo, pašaukimui labai artimas yra šeimos tėvo pašaukimas.

Šiandien tėvą suprantame kaip šeimos ekonominės bazės kūrėją. Jeigu šeima turi pastogę, duonos – šeimos tėvas geras. Bet ne mažiau svarbu, kad šeimos tėvas būtų ir dvasinių vertybių puoselėtojas. Kada ne kada, bet mūsų amžiuje, kai tiek daug kalbama apie kultūrą, civilizaciją, psichologiją, švietimą, šeimos tėvas neturi būti abejingas tam, ką veikia jo vaikai, kuo jie gyvena. Kompiuteris, internetas ar televizorius neišugdys jauno žmogaus dvasios. Neužtenka vaikui turėti tėvą. Jam reikia gero tėvo, kuris nuolat rodytų gyvenimo pavyzdį.

Vienas vyras, sulaukęs savo pirmojo vaiko, metė rūkyti. Kas paskatino padaryti tokį nelengvą žingsnį? Jis tai paaiškino visiškai paprastai: „Šeima, vaikai… Juk nuo vaiko nepaslėpsi cigarečių. Rūkantis tėvelis jam atrodys vyriškumo įsikūnijimas. Jam visada rūpės elgtis taip, kaip elgiasi tėvelis”. Štai kodėl tas vyras atsisakė blogo įpročio. Jis rūpinosi saugoti savo vaiką nuo blogo pavyzdžio.

Daugelis tėvų labai klysta palikdami vaikus auklėti vien tik mokyklai. Deja, dažnai mokykloje vaikai įgyja tik žinių. Mokomi vaikai, kaip išvengti nuodėmės padarinių, bet nepaisoma jų ištakų, visiškai nesirūpinama vaiko sąžine. Į kokį žmonijos istorijos laikotarpį bepažvelgtume, visų laikų pedagogai šalia mokykloje teikiamų žinių, reikalauja ir dorinio ugdymo. Ugdymas – tai auklėjimas, dorybių puoselėjimas, pratinimas prie doro, sąžiningo gyvenimo. Deja, mūsų krašto mokyklose trūksta pusiausviros tarp mokymo ir ugdymo. Nepasitikėkime vien valdišku švietimu, jauskime ir savo atsakomybę, turėkime savo galvą ir savo sąžinę.

Gerieji žmonės, patikėkite, kad nėra geresnės ugdytojos už Katalikų Bažnyčią. Jūsų vaikų sugaištas laikas maldoje, bažnyčioje, Eucharistinėje Aukoje atneš šimteriopą vaisių. Statistika rodo, kad tarpukario laikotarpiu mūsų tauta pasižymėjo stipriomis šeimomis. Vienas svarbiausių šeimyninės ištikimybės garantų buvo pagarba Santuokai. Prie altoriaus buvo duodama amžinos ištikimybės priesaika. Tai buvo daroma tvirtai tikint. Kritiškomis šeimyninio gyvenimo akimirkomis ši prie altoriaus duota priesaika buvo tvirta atrama, sauganti nuo lemiamos klaidos. Ta proga norisi kreiptis į jaunus žmones: ruošdamiesi šeimos gyvenimui, nesibaiminkite kelias savaites skirti pasirengti Santuokos sakramentui. Tos savaitės jums atneš gausius procentus.

Bažnyčia tiki, kad šventasis Juozapas, kuriam Dievas patikėjo šventąją šeimą, yra ypač jautrus ir visai Dievo vaikų šeimai. Maldoje į šv. Juozapą kreipiamės: „Kaip anuomet išgelbėjai Kūdikėlį Jėzų iš gresiančio jo gyvybei pavojaus, taip dabar gink šventąją Dievo Bažnyčią nuo priešo žabangų ir nuo visokių nelaimių”. Tenemažėja mūsų pasitikėjimas šiuo Dievo Apvaizdos vyru.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“