Šventoji Šeima (A)
Sir 3, 2–6. 12–14; Kol 3, 12–21; Mt 2, 13–15. 19–23

Šis sekmadienis įpareigoja kalbėti apie šeimą. Tai ypač aktualu todėl, kad daugelį šeimų yra palietusi nežaboto liberalizmo banga. Daug jaunų žmonių ateina prie altoriaus, prisiekia amžiną ištikimybę, bet deja, labai dažnai, tuojau po iškilmingų vestuvių priesaika pamirštama, telieka tik gražios jungtuvių nuotraukos.

Kalbant apie šeimas, pirmiausia tenka priminti, kad šeima nėra paprasta sutartis. Tai Kristaus įsteigtas sakramentas, įpareigojantis ištikimybei iki vieno ar kito sutuoktinio mirties. Šia proga mums svarbu žinoti, ką šiuo klausimu skelbia pats Kristus. Juk santuoka – tai ne popiežiaus ar kokio Bažnyčios susirinkimo įsteigta institucija, bet paties Kristaus priesakas. Fariziejai ne kartą egzaminavo Kristų: „Ar galima atleisti žmoną dėl kurios nors priežasties?” Kristus tuomet atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Vadinasi jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt 19, 3–6). Šie žodžiai pabrėžia, kad santuokos pirmasis autorius yra Dievas, sutvėręs žmogų kaip vyrą ir moterį, ir santuokinis ryšys tarp jų neišardomas. Katalikiškoji šeima grindžiama ne kieno kito, o Dievo valia, ir joks žmogus negali keisti prigimties įstatymų. Žmonos meilė ir ištikimybė vyrui remiasi ne tuo, kad jis nepaprastas, protingas, kantrus, švelnus ir geras. Jeigu šios vertybės būtų lemiamos, greitai atsirastų kitas ne mažiau nuostabus, dar protingesnis, dar švelnesnis, dar gražesnis. Taip pat vyro meilė savo žmonai remiasi ne tuo, kad ji gražiausia, švelniausia, geriausia, bet kad yra jo būties antroji dalis. Pasak Pauliaus, „Vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus” (Ef 5, 28).

Nesakykime, kad Bažnyčia per griežta, nemoderni, negyvenimiška. Ji būtų bloga ir neištikima savo Kūrėjui, jeigu laikytųsi ne Kristaus Evangelijos, o vadovautųsi neatsakinga pasaulio dvasia. Skaitydami Šventąjį Raštą matome ypatingą Kristaus rūpinimąsi šeimomis. Antai savo pirmąjį stebuklą Kristus padarė Galilėjos Kanoje, per vestuves. Padaugindamas vyną Kristus parodė savo ypatingą palankumą kuriantiems šeimą žmonėms. Padaugintas vynas yra akivaizdus dieviško Kristaus rūpesčio šeimomis ženklas. Jis parodė, kad yra pasirengęs visiems pasirinkusiems šeimos gyvenimą teikti brangiausio savo malonės vyno. Kaip kunigystę, taip ir santuoką Kristus pašventino, nes tai žmonių bendruomenės kertiniai akmenys. Kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, o sutuoktiniai – Dievo bendradarbiai plečiant žmonių giminę ir Dievo karalystę. Ir kunigystėje, ir santuokoje slypi daug nematomų aštrių erškėčių, bet tiek kunigystę, tiek santuoką Dievas remia ypatingomis malonėmis.

O ką daryti tiems, kurie jau sulaužė duotą prie altoriaus priesaiką – paliko savo žmonas, vyrus ir savo gyvenimą susiejo su kitomis ar kitais? Ar gali jie save vadinti Bažnyčios nariais, naudotis sakramentais? Bažnyčia ir toliau jiems lieka Motina, nes jie yra priėmę Krikšto sakramentą. Bažnyčia primena, kad jie yra krikščionys ir kviečia juos dalyvauti šv. Mišiose, ragina melstis, prašyti Dievą šviesos. Vis dėlto, paniekinę vieną sakramentą, tokie žmonės patys sau užkerta kelią naudotis kitais sakramentais. Kaip eisi išpažinties, jeigu gyveni be palaimintos santuokos? Kaip priimsi šv. Komuniją, jeigu nesi gavęs išrišimo? Telieka maldauti Dievą, kad padėtų surasti kelią prie Eucharistijos stalo.

Kalbant apie šeimą, tenka paliesti dar vieną sritį, kur Bažnyčia nepalenkiama, nesitaikstanti, ir, kai kurių žmonių akimis žiūrint, nemoderni. Tai žmogaus gyvybės globa. Šiuo metu visuomenė sunerimusi dėl negimusios gyvybės naikinimo. Vieni reikalauja moterims laisvės pačioms apsispręsti gimdyti ar vaisių pašalinti. Kiti, pasibaisėję baltosios mirties siautėjimu, reikalauja įstatymais uždrausti negimusios gyvybės naikinimą.

Bažnyčia čia neturi pasirinkimo. Jai visada galioja Dievo įsakymai, kad ir ką apie tai kalbėtų liberalus pasaulis. Penktasis Dievo įsakymas – nežudyk! Ne tu, žmogau, esi gyvybės šeimininkas ir negali su žmogaus gyvybe elgtis kaip nori! Bažnyčia tėvą ir motiną vadina Dievo bendradarbiais plečiant žmonių giminę. Teologija skelbia, kad tėvai pradeda žmogiškąją gyvybę, o Dievas nuo amžių pasirūpino, kad tas žmogiškosios gyvybės daigelis gautų žmogaus sielą. Kokiu būdu ir kada tai įvyksta – to nežino nei mokslas, nei tikėjimas. Tai didysis žmogiškosios gyvybės slėpinys. Todėl į tą bejėgę, bevardę gyvybę po motinos širdimi reikia žiūrėti taip pat pagarbiai kaip ir į kiekvieną žmogų. Nei motinos gerovė, nei jos sveikata nėra tokios vertybės, dėl kurių galima būtų naikinti žmogiškąją gyvybę, juolab tokią silpną ir bejėgę.

Gerieji žmonės, laisvo žodžio sąlygomis visais klausimais galime išgirsti įvairių nuomonių. Kaip susigaudyti? Bažnyčia turi seną, išmėgintą visų gyvenimiškų klausimų sprendimo receptą. Tai Kristaus Evangelija. Ji ištisus amžius šviečia žmonijai kaip šviesus žiburys. Kiek kartų žmonija nuo jos traukėsi, tiek kartų patyrė didelį moralinį nuosmukį, ir kiek kartų prie jos grįžo – rado joje neišsemiamus dvasinius lobius.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“