Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)
Iz 60, 1–6; Ef 3, 2–3a. 5–6; Mt 2, 1–12

Senuose liturginiuose kalendoriuose Trijų Karalių šventė buvo vadinama Epiphania. Šis graikiškas žodis reiškia apsireiškimą. Tuo žodžiu pabrėžiama, kad Trijų Karalių šventės svarbiausi asmenys yra ne išminčiai, bet žmonijai regimu būdu apsireiškęs pats Dievas.

Visas Kalėdų laikotarpis, pradedant Kristaus Gimimo švente, yra pažymėtas tyro džiaugsmo nuotaika. Užgimęs kūdikis pačiu nuostabiausiu būdu apreiškia mums Dievo meilę. Ištiesęs savo mažas rankeles jis tarsi nori pasakyti: nebijokite, pasitikėkite, turėkite viltį. Šis kūdikis yra didžioji Dievo dovana visai žmonijai. Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar, dienų pabaigoje, jis prabilo į mus per sūnų”. Sūnaus užgimimas – tai didžiausias ir svarbiausias Dievo apsireiškimas. Ką šis apsireiškimas byloja žmogaus širdžiai? Gal pačią gražiausią išvadą iš Dievo apsireiškimo padarė šv. Jonas, sakydamas: Dievas yra meilė. Pats Kristus savo pokalbyje su Nikodemu tą mintį patvirtina: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16).

Savo apreiškimą, kaip brangų testamentą, Kristus paliko saugoti Bažnyčiai. Nuo pat apaštalų laikų Bažnyčia visomis išgalėmis stengiasi dieviškąjį apreiškimą perduoti iš kartos į kartą. Ji tai daro nepaisydama didžiulių sunkumų ir pasaulio priešiškumų. Nors ir pačioje Bažnyčioje matome žmogiškųjų silpnybių ir net nuodėmės siautėjimą, vis dėlto pripažinkime, kad ji iki mūsų dienų išsaugojo tiesą apie gimusį, tarp žmonių gyvenusį ir žmonėms savo meilę apreiškusį Dievą. Ji ir dabar pavyduolio uolumu saugo brangųjį Apreiškimo paveldą.

Šiandien yra gera proga prisiminti visus, visų laikų išminčius, visus mokytus vyrus, kurie savo mokslu ir žiniomis prisidėjo prie Bažnyčios išplitimo ir visomis išgalėmis gynė tikėjimą. Jų prisiminimas leidžia tinkamai įvertinti nuolat kartojamą, pasenusį teiginį, esą religija nesuderinama su mokslu.

Prisiminkime pačius svarbiausius pirmųjų krikščionybės amžių mokslininkus. Vienas pirmųjų Bažnyčios mokslo vyrų, plėtojęs ir gynęs krikščioniškąjį mokslą, yra garsusis filosofas ir kankinys šv. Justinas. Nesustojant ties mažiau garsiais pirmųjų amžių krikščionių mokslininkais, reikia paminėti Atėnų filosofą Atenagorą, pasižymėjusį savo gražiu stiliumi, Bažnyčios tėvą Tertulijoną. Ypatingus nuopelnus reikia priskirti mokslinio darbo milžinui garsiajam Origenui. Istorikas Euzebijas jį vadina geležiniu vyru. Jis parašė daugybę knygų, vertė Šventąjį Raštą, parašė gausybę komentarų, kritikavo pagoniškas pažiūras. O ką bekalbėti apie šventuosius Augustiną, Tomą Akvinietį! Jų raštai skaitomi iki šiandien. Pažvelkime į seniausius pasaulio universitetus. Kas juos kūrė ir palaikė? Bažnyčia buvo pirmoji aukštųjų mokyklų steigėja.

Ta proga paminėkime bent keletą pastarųjų šimtmečių mokslo autoritetų. Tarp jų labai reikšmingą vietą užima Maksas Plankas – kvantinės teorijos kūrėjas. Nepaisant likimo smūgių, jis nepalūžo ir liko ištikimas savo tikėjimui. Jo išsimokslinimas nekliudė jam pripažinti didįjį Įsikūnijimo slėpinį. Fiziko Ervino Šredingerio teigimu, „Mokslinė pasaulėžiūra pati savaime neturi nei moralinių, nei etinių vertybių; ji negali mums nė žodžio pasakyti apie mūsų asmeninį likimą ir galutinį paskyrimą”. Išvada aiški: greta mokslo turi turėti vietą filosofija ir religija – tik tada galima kalbėti apie prasmingą gyvenimą.

Išminčių apsilankymas Betliejuje mums primena, kad yra įvairių kelių, vedančių pas Dievą. Piemenėlius prie gimusio Kūdikio pakvietė angelai, išminčius atviliojo pasirodžiusi žvaigždė. Ir mūsų laikais Dievas įvairiais būdais kalbina mąstantį žmogų. Kokiais mums nežinomais, paslaptingais keliais tikėjimo žvaigždė veda žmones prie Kristaus!

Štai trumpa garsiojo Aleksio Karelio istorija. Šis vyras puikiai baigė Medicinos fakultetą. Tačiau visiškai pasinėręs į medicinos mokslus, prarado tikėjimą. 1903 metais Karelis kaip gydytojas lydi į Lurdą vykstančius ligonius. Čia jo akivaizdoje dieviškosios malonės galia įvyksta stebuklas: jis savo akimis mato, kaip pasveiksta žemiškomis priemonėmis nepagydomas ligonis. Gydytojas Karelis labai gerai žinojo šio ligonio beviltišką būklę ir su nuostaba stebi ligonio prisikėlimą. Tai buvo dvigubas stebuklas: ne tiktai ligonis atgavo sveikatą, bet ir netikintis gydytojas, anatomijos profesorius, dvasiškai pasveiko – įgijo tvirtą tikėjimą. Vėliau šis mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, rašys: „Žmogui reikalingas Dievas, kaip jam reikalingas oras ir vanduo”. Išminčiai dieviškam Kūdikiui atnešė dovanų. Kokią gi dovaną mes šiandien galėtume pateikti gimusiam pasaulio Viešpačiui? Nei auksas, nei sidabras jo nedomina.Tik vieno jis iš mūsų laukia – tai ištikimybės jo meilės Evangelijai.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“