2 eilinis sekmadienis (A)
Iz 49, 3. 5–6; 1 Kor 1, 1–3; Jn 1, 29–34

Šv. Jonas žmonėms pasirodžiusį Kristų pavadina Dievo Avinėliu. Ačiū tau, šventasis Jonai, kad žmonijai pristatai jos gelbėtoją tokiu prasmingu titulu. Patiko žmonėms šis pavadinimas. Dažnai girdime šį titulą Bažnyčios liturgijoje. Baigdami šventųjų litanijas net tris kartus šaukiamės Dievo Avinėlio. Eucharistinėje aukoje prieš šventąją Komuniją kunigas, rodydamas žmonėms ostiją, kartoja šv. Jono žodžius ir kviečia į Avinėlio puotą. Išrinktosios tautos gyvenime Avinėlio simbolis turėjo ypatingą prasmę. Nuo pat Abraomo laikų Avinėlis yra ne tiktai ūkio, bet ir Dievo garbei aukojamas gyvulėlis. Ypatingą simbolinę reikšmę Avinėlis įgijo po to, kai išrinktosios tautos vaikai buvo išvaduoti iš Egipto nelaisvės. Tuomet Avinėlio kraujas gelbėjo Izraelio pirmgimius nuo mirties. Mozė įsakė išrinktosios tautos vaikams kasmet švęsti Išėjimo dieną – Paschą. Tos šventės svarbiausia apeiga tapo šventinė vakarienė, per kurią buvo valgomas Velykų Avinėlis. Jonas Krikštytojas, rodydamas žmonėms Kristų, ištarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” Kada ir kokiu būdu tas Avinėlis nuplaus pasaulio nuodėmes, tuomet nežinojo net ir pats Jonas. Toji valanda atėjo po trejų metų. Jos liudytojai – apaštalai. Kiekviena šeima, švenčianti žydų Paschą, buvo įpareigota valgyti Velykų Avinėlį. Kristus su apaštalais Avinėlį valgė laikydamiesi žydų tradicinio Paschos ritualo. Kelis kartus buvo plaunamos rankos, valgoma nerauginta duona ir Paschos Avinėlis, keletą kartų geriami apeiginiai gėrimai.

Iš Evangelijos aprašymų matome, kad viso to šventinio ritualo laikėsi ir Kristus su savo mokiniais. Tačiau tos pačios Evangelijos nurodo kai kurių naujų dalykų. Juos Kristus įterpė valgydamas su apaštalais vakarienę. Be apeiginio rankų plovimo, Jėzus nuplovė apaštalams kojas, parodydamas šios valandos reikšmingumą ir drauge pamokydamas, kad apaštalai pašaukti tarnauti (plg. Jn 13, 15). Kitas prasilenkimas su žydų apeigomis – tai Jėzaus slėpiningi žodžiai, kuriais duonai ir vynui suteikiama nauja prasmė. Laikydamas rankoje duoną jis sako: „Tai yra mano kūnas”. Duodamas taurę su vynu taria: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas...” Ką reiškia tie Jėzaus žodžiai? Nenorintys priimti Bažnyčios interpretacijos tuos žodžius aiškina kaip simbolius. Bet ar tokią valandą Kristus būtų klaidinęs savo apaštalus ir visą savo kuriamą Bažnyčią sunkiai suvokiamais simboliais? Kadaise Pranciška Šantalietė, dar būdama vaikas, išgirdusi vieną garbingą poną abejojantį, kad Kristus duoną pavertė savo kūnu, karštai jam atkirto: „Pone, Tamsta priskiri Jėzui melą. Juk jis paėmęs duoną ir rodydamas apaštalams aiškiai sakė: 'Tai yra mano kūnas'”.

Šiuose paskutiniuose Jėzaus gyvenimo veiksmuose ir žodžiuose jaučiame ypatingą rimtį. Juk tai, ką Jėzus daro, yra jo kruvinosios aukos pradžia. Jis duoda apaštalams suprasti, kad atiduodamas kūnas ir praliejamas kraujas yra jo auka Dievui už žmonių nuodėmes, ir tai daroma jau dabar, Paskutinės vakarienės kambaryje. Ši vakarienė reiškia Jėzaus mirtį, nes čia kūnas ir kraujas atskiriami. Tiesa, realiai Jėzus mirs truputį vėliau, bet apaštalai jau dabar priima jo aukos vaisius. Tais vaisiais galės naudotis ir vėliau gyvensiantys žmonės: po šimto, po tūkstančio metų ir dar vėliau. Juk Kristus kviečia visų kartų žmones: „Tai darykite mano atminimui”. Šis įpareigojimas skirtas ne vien apaštalams ir jų įpėdiniams, bet visų laikų Bažnyčiai. Jau 2000 metų prabėgo, o Kristaus auka tęsiasi. Jo dieviškoji meilė apima visus ir visi privalo turėti galimybę naudotis Kristaus aukos vaisiais. Ant kryžiaus išskėstomis rankomis prikaltas Kristus tarsi nori apglėbti visą žmoniją. Jis tai daro Mišių aukoje, pratęsdamas savo auką ir nuolat dalydamas saviesiems aukos dovanas.

Matydami prie altoriaus kunigą, aukojantį Eucharistinę auką, prisiminkime, kad ši kunigo auka yra ta pati Kryžiaus auka, kurią Kristus aukojo Paskutinės vakarienės kambaryje ir užbaigė ant Kalvarijos kalno. Bažnyčia nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų įsakmiai moko, kad Kristaus Kryžiaus auka sudabartinama (ne kartojama) kiekvieną kartą, kai kunigas konsekruoja duoną ir vyną. Bažnyčia nuolat skelbia, kad Kryžiaus aukoje kunigas buvo Kristus. Mišiose taip pat tikrasis aukotojas yra Kristus, nužengiantis ant altoriaus. Golgotos kalne auka buvo Kristus, Mišiose auka taip pat yra Kristus. Jo kraujas, atskirtas nuo kūno, byloja apie jo mirtį.

Gerieji žmonės, atgaivinkime savo tikėjimą tuo, ką Bažnyčia ištisus amžius skelbia: Kryžiuje ir altoriuje tas pats aukotojas – Kristus. Kryžiuje ir altoriuje ta pati auka – Kristus. Prie altoriaus kunigas tėra tik Bažnyčios atstovas, įgaliotas konsekracijos žodžiais pakviesti tikrąjį Mišių aukos kunigą Kristų, kad jis aukotų savo kūną ir kraują už pasaulio gyvybę. Tarp Kryžiaus aukos ir šv. Mišių aukos skirtumas tas, kad Kryžiaus auka buvo kruvina, o Mišių aukoje tai slėpiningai pridengta duona ir vynu.

Šiais Eucharistijos metais Lietuvos vyskupai tėviškai ragina visus tikinčiuosius parodyti daugiau dėmesio Eucharistijai. Rūpestingai atlikdami sekmadienio šv. Mišių pareigą taip pat kvieskime į savo širdies šventovę dieviškąjį svečią. „Laimingi pakviesti į Avinėlio puotą!“

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“