Muitininko pašaukimas

10 eilinis sekmadienis (A)
Oz 6, 3–6; Ps 50; Rom 4, 18–25; Mt 9, 9–13

Iš Kafarnaumo, kur ką tik buvo išgydęs paralyžiuotąjį, Jėzus ėjo Genezareto ežero pakraščiu, mokydamas žmones. Toje judrioje vietovėje buvo muitinė. Evangelija sako, kad „Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: ‘Sek paskui mane!’ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį“.

Kadangi muitininkai rinko mokesčius okupacinei valdžiai, jie buvo žmonių nemėgstami, o žydai, užėmę tas tarnybas, buvo laikomi išdavikais. Vis dėlto ir tarp jų buvo dorų žmonių, kurie Kristui ne kartą parodė palankumo. Toks tikriausiai buvo ir Matas, kitų evangelistų vadinamas Leviu. Jis jau buvo girdėjęs apie Kristaus pamokslus bei stebuklus ir savo širdyje svarstė, ar tai nebus pranašų skelbtasis Mesijas.

Šios dienos Evangelijoje sakoma, kad Jėzus įžengė į Mato muitinę ir, pažvelgęs į jį, ištarė: „Sek paskui mane!” Tai turėjo būti ypatingas žvilgsnis. Apie Jėzaus sielos gelmes perveriantį žvilgsnį Evangelijoje kalbama dažnai. Antai po Petro išsigynimo Jėzui užteko pažvelgti jam į akis, ir Petras pasišalinęs graudžiai pravirko (plg. Lk 22, 61). Jėzaus žvilgsnyje Matas tikriausiai pajuto ir dievišką didybę, ir begalinį gerumą.

Jėzaus kvietimas „Sek paskui mane!” buvo švelnus, bet ir tvirtas. Matui buvo aišku, kad jis turi palikti savo namus, tarnybą, šeimą, turtą ir sekti Kristų. Kas jo laukia, jis nežinojo, bet suprato, kad tai Dievo kvietimas. To jam užteko. Šiandien Matas žinomas ir kaip apaštalas, ir kaip evangelistas. Ar šiandien ką nors žinotume apie muitininką Levį, jeigu jis būtų pasilikęs savo muitinėje?

Tolesnis Mato elgesys parodo, kad jo būta kilniaširdžio žmogaus. Visi evangelistai pastebi, kad jis ilgai nesvarstė, nekėlė jokių sąlygų: „Viską palikęs, atsikėlė ir sekė paskui jį”. Turbūt dabar Kristus jam davė naują vardą. Muitininkas Levis tapo Matas (lietuviškai – „Dievo dovana“). Iš tiesų Kristaus aplankymas Leviui buvo tikra Dievo dovana.

Šiandien kiekvienas save paklauskime, kiek kartų Viešpats mane aplankė? Atsakyk sau, ar tai nebuvo Viešpaties aplankymas, kai ant tavo galvelės buvo užpilta Krikšto vandens. Juk tuomet tave aplankė ne tiktai Viešpats, bet ir visa Švenčiausioji Trejybė apsigyveno tavo mažoje širdelėje. Vėliau – Pirmosios Komunijos dieną tu priėmei Švenčiausiąjį Kūną dar labiau sustiprindamas savo ryšius su Švenčiausiąja Trejybe.

Bet gal kurią dieną suklupai valgydamas nuodėme pažymėtą vaisių? Ar nepasijutai tuomet tartum išmestas iš rojaus? Ėmei slėpti savo veidą, nepajėgei akių pakelti į kryžių. Betgi Viešpats tavęs nepaliko. Jis tave pakalbino kaip muitininką Levį: „Sek paskui mane!” Palik nuodėmės kelią ir grįžk į Tėvo namus. Laimingas esi, jeigu kaip Levis, palikęs nuodėmingą kelią, paseksi tą, kuris vienintelis tegali suteikti ramybę.

Atrodo, šiuo epizodu turėtų baigtis pasakojimas apie muitininką Levį, bet Evangelija pasakojimą pratęsia: „Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: ’Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?’ Šitai girdėdamas Jėzus atsiliepė: ‘Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams’”. Štai čia mums atsiskleidžia Jėzaus Evangelijos šerdis. Jėzus atsako ne savo žodžiais, tik pasinaudoja jau esamu priežodžiu, bet šie žodžiai krikščioniškajame gyvenime įgyja ypatingą prasmę. Gydytojas reikalingas ne sveikiesiems. Šiuo palyginimu Jėzus pamoko, kad kiekvienas nusidėjėlis yra ligonis. Šiuo atveju fariziejai atrodo tartum sveikieji. Jiems gydytojas nereikalingas. Žinant Jėzaus požiūrį į fariziejus, jų palyginimas su sveikaisiais yra švelni ironija. Fariziejų elgesys labai tolimas tikrajai dieviškojo apreiškimo dvasiai, todėl Jėzus juos sudraudžia: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių’”. Šie Jėzaus žodžiai yra tarsi raktas suprasti Jėzaus žemiškąją misiją. Per šiuos žodžius mums aiškiai atsiskleidžia Jėzaus palyginimų apie Sūnų palaidūną, apie Gailestingąjį samarietį, Dingusią avelę prasmė. Girdėdami Jėzaus atsaką fariziejams, pasąmonėje girdime ir kitus jo žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į ją akmenį”. Prisimename ir šventykloje besimeldžiantį fariziejų, kuris dėkoja Dievui, kad jis ne toks, kaip kiti, ne toks kaip štai anas muitininkas.

Dievo gailestingumo tema nėra svetima ir Senajam Testamentui. Antai pranašas Ozėjas išreiškia Dievo palankumą nusidėjusiam žmogui: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos” (Oz 6, 6). Zacharijas perduoda Viešpaties žodžius: „Teiskite teisingai, būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems” (Zch 7, 9). Bažnyčia, atsižvelgdama į Šventajame Rašte nuolat pabrėžiamą gailestingumą, prie Dešimties Dievo įsakymų pridėjo Didįjį Dievo ir artimo meilės įsakymą: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, o savo artimą, kaip pats save”.

Istorija mums išsaugojo vieną įvykį iš pirmųjų krikščionybės amžių. Romos imperiją tuomet valdė imperatorius Teodosijus. Vieną dieną jam pranešama, kad Antiochijoje gyventojai nugriovė ir išniekino jo žmonos Flacilijos paminklą. Įsižeidęs imperatorius ryžosi keršyti, žiauriai nubausdamas Antiochijos gyventojus. Apie tai sužinojęs vyskupas Makedonijus vyksta pas imperatorių prašyti malonės, kad pasigailėtų žmonių. Įtūžęs imperatorius net girdėti nenori apie jokį pasigailėjimą. Tada senelis vyskupas kreipiasi šiais žodžiais: „Ciesoriau, tikrai turi priežastį bausti nusikaltėlius, bet atmink, kad ir jie yra Dievo vaikai. Juos bausdamas užsitrauksi Dievo rūstybę, o jiems dovanodamas, laimėsi jo maloningumą”. Tie žodžiai paveikė imperatorių, ir nuo Antiochijos gyventojų nuslinko jo rūstybės debesys.

Šiandien girdėti Viešpaties maloningi žodžiai tepadeda mums suprasti Evangelijos esmę. Suprasti, jog esame vieno Tėvo vaikai, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mt 5, 45).

Parengė V. S.