Nebijokite

12 eilinis sekmadienis (A)
Jer 20, 10–13; Rom 5, 12–15; Mt 10, 26–33

Kai evangelistas Matas rašė savo Evangeliją, jau buvo prasidėję krikščionių persekiojimai. Todėl jis primena Kristaus padrąsinimą. Ką tik girdėtoje Evangelijoje net tris kartus pakartotą: „Nebijokite!” Istorija liudija, kad pirmieji krikščionys įsidėmėjo šį Kristaus žodį ir parodė ypatingą drąsą. Pavartę Apaštalų darbų knygą, randame, kad žydai apaštalams draudė skelbti Jėzaus Evangeliją. Petras su Jonu į jų grasinimus atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję” (Apd 4, 19). Bažnyčios istorija teigia, kad pirmieji Bažnyčios persekiotojai buvo žydai, kurie visaip priešinosi naujajai religijai. Net ir šv. Paulius pradžioje persekiojo pirmuosius krikščionis, kol pats Kristus jo nepašaukė savo tarnybai. Tačiau netrukus ir Romos valdžia atsigręžė prieš krikščionis, nenorinčius pripažinti pagoniškų dievų. Ypač padėtis pablogėjo, kai į Romos sostą atsisėdo imperatorius Neronas. Padavimas sako, kad jis padegė Romos miestą, norėdamas jį atnaujinti. Tačiau, liaudžiai sunerimus, kaltė dėl gaisro buvo suversta krikščionims. Valdant šiam žiauriam tironui apaštalas Petras buvo nukryžiuotas, Pauliui – nukirsta galva, daug krikščionių gyvi sudeginti, kiti cirkuose laukinių žvėrių sudraskyti. Tačiau krikščionys nepabūgo pavojų. Juos drąsino Kristaus paraginimas: „Nebijokite!” Ištisus tris šimtus metų tęsėsi persekiojimai. Vis dėlto krikščionių daugėjo, kol pagaliau Romos valdytojai buvo priversti suteikti jiems visišką laisvę.

Apžvelgę istoriją, matome, kad visais laikais tai vienur, tai kitur krikščionys buvo žudomi ir įvairiai varginami. Mums nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Prisiminkime, ką reiškė būti tikinčiu prieš 20 metų. Bet ar šiandien galime sakyti, kad Bažnyčiai neišnyra sunkumų laisvojoje Lietuvoje? Pažiūrėkime, kokie pavojai gresia mūsų tikėjimui liberalioje visuomenėje. Švietimas, žiniasklaida, naujoji pagonybė sąmoningai ir nesąmoningai menkina mūsų tikėjimo vertę. Kad ir kaip būtų, bet mes neužmirštame Kristaus padrąsinimo „Nebijokite!” Mūsų atmintyje dar gyvas Romos miesto vaizdų prisiminimas laidojant didįjį keliauninką Joną Paulių II. Vieni Petro bazilikos aikštėje, kiti prie televizorių stebėjome atsisveikinimą su Vyriausiuoju savo ganytoju. Visas pasaulis kuo nuoširdžiausiai atsisveikino su šiuo didžiu žmogumi. Paskui vėl pasaulio tikinčiųjų dėmesys krypo į Vatikaną, kur buvo renkamas Petro įpėdinis. Po rinkimų nekantriai laukėme naujojo Vyriausiojo ganytojo žodžio. Tomis dienomis supratome, kad Bažnyčia, nepaisant prabėgusių amžių, yra jauna, pilna gyvybingos energijos. Šiuose įvykiuose tartum vėl išgirdome Kristaus padrąsinimą: „Nebijokite!”

Dar vienas pavojus gresia kiekvienam tikinčiajam – tai kiekvieno asmeniniai sunkumai. Per Krikštą tampame Kristaus Bažnyčios nariais, Dievo prigimties dalininkais, Dievo vaikais. Bet tai tik pradžia, tai dar tik gležnas naujos gyvybės daigelis. Reikia, kad žmogus tą silpną Dievo malonės daigą išugdytų. Krikščionis turi tapti vynmedžio šakele, žaliuojančia, žydinčia, nešančia gausių vaisių. Tačiau per Krikštą ištrūkę iš nuodėmės vergijos į savo pažadų žemę turime keliauti per tyrus, panašiai kaip išrinktoji tauta. Dievas globojo išrinktąją tautą, teikė ir maisto, ir vandens. Susidūrę su savo gyvenimo sunkumais prisiminkime Kristaus padrąsinimą: „Nebijokite!” Kadaise Jeremijas, pašauktas į pranašo tarnybą, skundėsi: „Ai ai ai, Viešpatie Dieve! <…> Štai aš nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!” Tačiau Viešpats Jeremiją padrąsino: „Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi, kad tave apsaugočiau” (Jer 1, 6–8). Skirdamasis su apaštalais Jėzus priminė jiems svarbiausią jų pareigą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones!” Tačiau čia pat juos padrąsino: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 19–20). Šv. Ignacas pašauktas Dievo tarnybai ypatingu būdu. Jis buvo sunkiai sužeistas, bet pasirinkusi tokį kelią Apvaizda šį žmogų padarė didžiu kovotoju už Kristaus Bažnyčią. Jo pasitikėjimas Dievo Apvaizda buvo nepaprastas. Biografai pasakoja, kad didžiulė audra ištiko jį plaukiantį iš Ispanijos į Romą. Didžiulės bangos laivą blaškė tarsi riešuto kevalą. Apimti baimės žmonės meldėsi. Visas laivas braškėjo ir, rodėsi, tuoj subyrės į šipulius. Tik Ignacas buvo visiškai ramus. Jo veide nebuvo jokios baimės žymių. Dievo pašauktas kovoti už Bažnyčią, jis tikėjo, kad Dievas jo neapleis, kol neįvykdys savo misijos.

Šio sekmadienio Evangelijos žodžiai skirti apaštalams. Jiems Kristus paveda skelbti Gerąją Naujieną. Jis numato sunkumus, su kuriais susidurs apaštalai, todėl juos drąsina be baimės skelbti Dievo žodį. „Nebijokite žmonių. Juk nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma”. Šį padrąsinimą visi privalome nešioti savo širdyje. Šių dienų pasaulyje mes tokie nežymūs, tokie maži. Matome, kad žemiškąjį gyvenimą lemia politikai, mokslininkai, biznieriai, netgi nusikaltėliai. Kas gi mes esame šių dienų pasaulyje? O vis dėlto neužmirškime Kristaus padrąsinimo: „Nebijokite!” Šiandien kiekvienas pažvelkime į savo gyvenimą. Prisiminkime tas valandas, kai atrodė, kad išmušė paskutinė valanda, gyvenimo laivas jau grimzta į dugną, laukia neišvengiama žūtis. Vis dėlto, nors Dievo bandomi, mes gyvename ir tikime, „kad mūsų žemiškosios padangės būstui suirus, mūsų laukia Dievo būstinė, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje” (2 Kor 5, 1).

Parengė V. S.