Apaštalo kelias

13 eilinis sekmadienis (A)
2 Kar 4, 8–11. 14–16; Rom 6, 3–4. 8–11; Mt 10, 37–42

Dešimtajame Mato evangelijos skyriuje kalbama apie Kristaus nurodymus apaštalams. Pereitą sekmadienį girdėjome Jėzaus drąsinančius žodžius: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o sielos negali užmušti” (Mt 10, 28). Šiandien vėl girdime reikalavimus, kuriuos Jėzus kelia savo mokiniams: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs”. Ar tai įmanoma? Ar pats Dievas neįsakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną”? Jėzus nekeičia Dievo įstatymų, tik nustato vertybių hierarchiją. Jau pagoniškajame pasaulyje buvo suprantama, kad Dievas yra aukščiausioji vertybė. Sofoklio „Antigonėje” dukra sako savo tėvui: „Tėve, aš nemylėčiau tavęs taip karštai, jei Dievo nemylėčiau labiau už tave”. Ar ne tą pačią mintį išreiškia Kristus sakydamas: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai? <…> Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina” (Mt 12, 48–50). Apaštalui maža palikti tėvą ir motiną. Jo laukia pareigos kryžius. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs”. Ak, tas kryžius! Kas gali jį suprasti, kas gali jį pamilti? Juk kalba apie kryžių yra kalba apie kančią. Iš tiesų tenka pripažinti, kad kančia yra didelis slėpinys, žmogaus protui nesuvokiamas. Apie kančią prirašyta daug knygų, tačiau niekas negali paaiškinti tikrosios kančių prasmės. Gal arčiausiai priartėsime prie tiesos įsigilinę į Šv. Rašto Pradžios knygos pasakojimą apie pirmųjų tėvų nuopuolį. Užuot buvę Dievui dėkingi, pavaldūs ir klusnūs, jie paklausė gundytojo, nuskynė ir valgė uždrausto medžio vaisius. Katekizmas aiškina, kad uždraustas vaisius reiškia Dievo nustatytą moralinę tvarką, kurios žmogus privalo laikytis (plg. KBK 396). Uždrausdamas skinti draudžiamus vaisius, Dievas tarsi sako: „Atsimink, žmogau, kad tau atiduota visa žemė. Bet tu neesi Dievas, aš esu tavo Viešpats!” Tas pats katekizmas trumpai ir aiškiai nusako pirmųjų žmonių kaltės padarinius: „Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. <…> Taip nusidėdamas žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir tuo pačiu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą” (KBK 397–398).

Tai, ką mums skelbia Dievo apreiškimas, patvirtina žmonių patirtis. „Atsisakydamas pripažinti Dievą savo kilmės pradžia, žmogus tuo pačiu griauna deramą tvarką, vedančią į jo galutinį tikslą, o drauge suardo savo paties ir santykių su kitais žmonėmis bei visa kūrinija darną” (KBK 401). Nors esame atpirkti, bet kiekvienam iš mūsų vaidenasi uždraustas vaisius. Piktoji dvasia jį nuspalvina gražiausiomis spalvomis, gundydama kuo greičiau skinti ir valgyti. Deja, paragautas uždraustas vaisius bematant apkarsta. Gyvenimas mums akivaizdžiai rodo kraupią tikrovę. Kas suskaičiuos jaunus žmones, pasidavusius pagundoms, kurie jau nepajėgia grįžti į dorą gyvenimą. Kiek žmonių, įvairiais būdais besisvaigindami, pasuka į nusikaltimų kelią. Kiti užsikrėtę nepagydomomis ligomis laukia, kol mirtis sutrumpins kūno ir sielos kančias.

Dievo Sūnus, atėjęs gelbėti žmonių, rodo mums kitą kelią. Tai besąlyginis klusnumas Dievui. Pradėjęs savo viešąjį gyvenimą, Jėzus pareiškė: „Mano valgis – vykdyti valią to, kuris mane siuntė” (Jn 4, 34). Sakydamas „valgis”, Jėzus nori pabrėžti, kaip svarbi jam Dievo valia. Kaip valgis yra žmogaus kūno gyvybės, taip Dievo valia jam yra dvasinės gyvybės pagrindas. Baigdamas savo žemiškąją misiją, Jėzus dar kartą parodo, ką jam reiškia Dievo valia. Alyvų kalne jis meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!” Jėzaus kryžius – kilniausia klusnumo Dievo valiai išraiška. Siunčiamus į pasaulį apaštalus Jėzus ragina imti kryžių ir juo sekti. Kaip jis pats nesvyruodamas ėjo į Golgotos kalną, toks turi būti ir apaštalo kelias. Jo valgis – dangiškojo Tėvo valia. Imti savo kryžių reiškia pildyti dangiškojo Tėvo valią. Nešti kryžių – tai paklusti Dievo valiai. Mūsų prigimtis dažnai maištauja, nuolat skatina vykdyti ne Dievo įstatymus, bet paklusti kūnui. Net šv. Paulius prisipažįsta: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. <…> Kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. <…> Savo kūno sąnariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. <…> Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui” (Rom 7, 19–25). Paulius mus kviečia žvelgti į Kristų, kuris „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 8). Štai mums reikalingas žodis, leidžiantis priartėti prie kryžiaus slėpinio, – tai klusnumas Dievui. Kai žydai buvo išvesti iš Egipto, Dievas jiems priminė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane” (Iš 20, 2–3). Dievas yra vienas dangaus ir žemės Kūrėjas ir nesutinka, kad būtų garbinami kiti dievai. Kokiems tik dievams žmogus netarnauja, kokių tik aukų neaukoja savo susikurtiems dievams. Pažvelkime į mūsų visuomenę. Horoskopai, ekstrasensai, seksas, narkotikai, mados – tai daugelio mūsų visuomenės narių dievai. Kryžiai yra neišvengiami žmogaus gyvenimo palydovai. Tik vieni kryžiai yra pažymėti nuodėme, kiti atremti į Kristaus kryžių. Vieni veda į sudužimą, kiti – į viešpatavimą su Kristumi. „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys”. Šie apaštalams pasakyti žodžiai galioja kiekvienam krikščioniui. Padėk mums, Viešpatie, suprasti, ką reiškia tave sekti, būti tavo mokiniu.

Parengė V. S.