Kananietės tikėjimas

20 eilinis sekmadienis (A)
Iz 56, 1. 6–7; Rom 11, 13–15. 29–32; Mt 15, 21–28

Ką tik išklausėme trumpą, bet labai pamokančią Evangeliją. Apie ką ji kalba? Pirmiausia pažvelkime į Jėzaus asmenį. Kas paskatino Jėzų keliauti į tolimą Tyro ir Sidono sritį? Šventojo Rašto aiškintojai mano, kad toje pagoniškoje srityje gyveno nemažai žydų, tad Jėzus norėjo, kad ir jiems būtų paskelbta Geroji Naujiena. To krašto žmonės greitai sužinojo apie jo atvykimą. Sužinojo apie jį ir moteris – kananietė, kurios dukrą vargino piktoji dvasia. Atkreipkime dėmesį į jos motinišką meilę, jos rūpestį dėl savo nelaimingos dukters. Ši meilė padaro ją išradingą ir ištvermingą. Moters neišgąsdina tariamas Jėzaus abejingumas. Ar ši kananietės meilė savo dukrai nėra krislas akyje daugybei krikščionių moterų, kurios savo vaikams skiria tiek mažai dėmesio? Skatinama motiniško rūpesčio ši moteris su viltimi ir pasitikėjimu maldauja: „Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas! <…> Viešpatie, padėk man!” Deja, šiandien yra daug motinų, kurios pro pirštus žiūri į savo dukteris, nežinia kam tarnaujančias. Jos su ašaromis turėtų maldauti: „Viešpatie, mano dukterį kankina demonas. Padėk jai išsivaduoti!” Jėzus kananietei primena, kad išganymas pasauliui ateina per Izraelį. Į pagonės prašymą jis visiškai neatsiliepia. Kai apaštalai moterį užtarė, Jėzus tepasakė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”. Tačiau kananietė neatlyžta, suklumpa prie Jėzaus kojų ir maldauja: „Viešpatie, padėk man!” Jėzus toliau mėgina jos pasitikėjimą: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”. Kelia nuostabą, kad visada meilingas Jėzus ištaria tokius šiurkščius žodžius. Rodos, kad po šio atsakymo moteris turėjo įsižeisti ir pasitraukti, bet jos motiniška širdis randa kupiną išminties ir nusižeminimo atsakymą: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo”. Šis atsakymas net Jėzų nustebino: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūna tau, kaip prašai”. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. Mus stebina kananietės tikėjimas ir ištvermingumas, bet dar nuostabesnis jos nusižeminimas. Iš Evangelijos pasakojimo galima spėti, kad Jėzus jau buvo nusprendęs suteikti jai malonę, bet leidžia iki galo atsiskleisti moters pasitikėjimui ir nuolankumui. Į pirmąjį maldavimą Jėzus visai neatsiliepia. Mokiniams moterį užtarus, Jėzus pasakė, kad jis esąs siųstas tik pas Izraelio avis. Kananietei iš Jėzaus žodžių turėjo būti aišku, kad jai nebus suteikta malonė. Bet ji nepraranda tikėjimo ir puolusi ant žemės toliau maldauja: „Viešpatie, padėk man!” Kananietės ištvermė, pasitikėjimas, nuolankumas yra tos maldos savybės, kurias mums nurodo visi dvasinio gyvenimo autoritetai. Atsigręžkime į savo maldą. Ar rasime šias reikalingas savybes savo maldose? Ar esame kantrūs, nuolankūs, ar pasitikime? Ar nereiktų mums pasimokyti iš tos moters?

Evangelijoje yra ir daugiau Jėzaus palankumo ženklų pagonims. Antai romėnų šimtininkui, prašančiam išgydyti jo sūnų, Jėzus pasakė: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas” (Mt 8, 10–12). Kananietės ir romėnų šimtininko atvejai atskleidžia svarbią tiesą: vien priklausymas išrinktajai tautai negali garantuoti žmogaus išganymo. Kristus užtikrina, kad „daugelis iš rytų ir vakarų (tai yra iš pagoniškų kraštų) susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu”. Tai reiškia, kad jie pateks į Abraomo prieglobstį, tuo tarpu „karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes”. Šie Kristaus pasakymai rodo, jog svarbiausias išganymo kriterijus yra ne formalus priklausymas Dievo tautai, bet tikėjimas ir meilė. Jeigu esi Bažnyčios narys tiktai savo kūnu, priklausąs Bažnyčiai tiktai išoriškai, nesijausk tikras dėl savo išganymo. Tikėjimas ir meilė – tai tie sparnai, kurie kelia į dangų. Paskutiniame teisme galutinį nuosprendį lems ne priklausymas konfesijai, bet artimo meilės darbai. Būti Kristaus Bažnyčios nariu yra didžioji žmogaus privilegija. Čia žmogus randa šventumo priemonių gausą. Bet Dievas neapleidžia ir tų, kurie „nuoširdžiai ieško Dievo” (plg. Lumen gentium, 16). Apie tai mums kalba šios dienos Evangelija, pasakojanti apie kananietei suteiktą malonę. Vis dėlto turime žinoti, kad „negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti” (LG 14). Jeigu žinai, kad Krikštas būtinas, ir jo atsisakai, tu atvirai priešiniesi Dievo valiai. Tą patį galima pasakyti ir apie krikščionį, kuris priėmęs Krikštą vėliau visiškai atmeta bet kokius Bažnyčios reikalavimus ir nueina sūnaus palaidūno keliu. Jo laimė, jeigu jis sugrįš į Tėvo namus. Bet kaip dažnai esti priešingai. Palikęs Tėvo namus, žmogus jau nenori prisipažinti klydęs ir pasilieka prie savo „kiaulių bandos”.

Mieli tikintieji, jeigu mus su Bažnyčia sieja tiktai Krikštas ir Pirmoji Komunija, o ne gyvas tikėjimas ir meilė, tai ženklas, kad renkamės ne išganymo, bet pavojingą pražūties kelią. Atmesdamas Dievo malonę, išsižadi ir savo laimės. Eucharistijos metai tebūna grįžimo į Tėvo namus metai. Kananietės istorija tebūna padrąsinimas mums visiems, ypač tiems, kurie gyvenime jaučiasi praradę tvirtą pagrindą, nežino, kaip išeiti iš klystkelių. Jos tikėjimas, ištvermė maldoje, nuolankumas tepadrąsina visus. Nuoširdžiai meldžiančiam pagalbos, Dievas visada padeda. Prisipažink Dievui savo nepajėgumą ir pasitikėk jo maloningumu. Pasak Senojo Testamento išminčiaus, „Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis ir nenurimsta, kol nepasiekia savo tikslo, – jis neatsitrauks, kol Aukščiausiasis neatsilieps” (Sir 35, 17).

Parengė V. S.