Tu esi uola

21 eilinis sekmadienis (A)
Iz 22, 15. 19–23; Rom 11, 33–36; Mt 16, 13–20

Šio sekmadienio Evangelijoje galime įžvelgti Bažnyčios istorijos santrauką. Evangelijos šerdis – ypatingas Jėzaus ir Petro dialogas. Kristaus klausiami apaštalai pasako, ką apie jį mano žmonės. Tada Kristus klausia apaštalų: „O kuo jūs mane laikote?” Juk apaštalai turėjo progą geriau Kristų pažinti. Tuomet Petras visų apaštalų vardu ištaria lemtingus žodžius: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Šiais žodžiais Petras pirmą kartą išpažįsta Kristaus dievystę. Tai pirmasis trumpas Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kuriame išreiškiama fundamentalioji krikščionių tikėjimo tiesa: Kristus yra Dievo Sūnus. Būdamas tik žmogus Kristus bematant būtų sudraudęs Petrą nekalbėti tokių žodžių. Tačiau Kristus elgiasi priešingai: jis ne tik pagiria Petrą, bet ir teigia, kad tai Dievo įkvėpti žodžiai: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje”. Toliau girdime Kristaus istorinės reikšmės žodžius: „Aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje”.

Šiame pokalbyje pirmas žodis, reikalaujantis dėmesio, yra „uola”. Ano meto palestiniečiai savo namus statydinosi ant uolų, kad vanduo nenuplautų, kad vėjai nesugriautų. Namai, pastatyti ant smėlio, neatlaikydavo gamtos stichijų. Šią iškilmingą valandą Kristus apaštalą Simoną pavadino „uola”, ant kurios stovės jo įkurtoji Bažnyčia. Kristus pakeičia Simono vardą, pavadindamas jį Petru, kas mūsų kalba reiškia uolą. Petras taps Bažnyčios pamatu, kurio pragaro vartai nenugalės. Kristus savo pranašišku žvilgsniu jau mato nuolatinį pragaro vartų siautėjimą – nuolatines piktosios dvasios pastangas Bažnyčią sugriauti. Bet ji stovės ant tvirtos uolos. Po Petro bus Linas, Anakletas, Klemensas, Everistas… Galiausiai Jonas Paulius II, Benediktas XVI. Bažnyčia stovės ant uolos iki pasaulio pabaigos. Antrasis šiame Kristaus ir Petro pokalbyje svarbus žodis – „raktai”. „Tau duosiu dangaus karalystės raktus”. Raktai nuo seno turi simbolinę prasmę. Raktų įteikimas reiškia nuosavybės teisių perdavimą. Žmogus, gavęs raktus, pasijunta namo ar buto šeimininku. Visas Evangelijos pasakojimas liudija, kad Kristus, pavadinęs Petrą uola ir pažadėjęs jam Dangaus karalystės raktus, pažada jam taip pat savo kuriamoje Bažnyčioje aukščiausią valdžią. Tolesni Kristaus žodžiai dar labiau išplečia Kristaus įgaliojimus Petrui: „Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”. Pagal ano meto Palestinos gyventojų kalbą, surišti ir atrišti reiškė galią uždrausti ar leisti.

Skaitydami šias Evangelijos eilutes juntame, kad jas padiktavo Dvasia, savo žvilgsniu aprėpianti ištisus amžius – nuo pirmųjų Bažnyčios dienų iki šiandienos, iki Petro soste sėdinčio jo įpėdinio, laiminančio viso pasaulio maldininkus. Tai ta pati uola, kuria remiasi Kristaus pastatyta Bažnyčia, atlaikiusi daugybę pragaro smūgių, Petro įpėdinio rankose tie patys raktai, nuolat atidarantys Dangaus karalystės vartus. Evangelikų teologas Bolligeris šį Kristaus pokalbį su Petru taip apibūdina: „Šios eilutės su Mato evangelija taip glaudžiai susijusios, kaip narys su kūnu. Iš jų dvelkia tiesiog nepakartojamos didelės istorinės valandos kvapas. O pagal savo formą jos yra tokios, kokias pavyksta sukurti tik šios žemės milžinams, ir tai tik didžią valandą. Tokių dalykų nesukurs joks klastotojas”. Po Kristaus pokalbio su apaštalais Petrui rodomas išskirtinis dėmesys. Visos evangelijos pabrėžia Petro pirmenybę. Ten, kur atskirų apaštalų vardai neminimi, apaštalų būrelis įvardijamas žodžiais „Petras ir vienuolika”. Visi apaštalai gerai suprato Petro išaukštinimą ir pripažino jo pirmumą. Meskime trumpą žvilgsnį į Bažnyčios istoriją. Pažiūrėkime, kaip Bažnyčios gyvenime reiškiasi Petrui suteikta valdžia.

Pirmoji krikščionių bendruomenė telkėsi Jeruzalėje. Po Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalų veikla davė nuostabių vaisių, ir Bažnyčia ėmė plėstis visomis kryptimis. Netrukus krikščionybės centras iš Jeruzalės persikėlė į Romą, kur šv. Petras įkūrė krikščionišką bendruomenę ir tapo tos bendruomenės galva. Jis ir mirė Romoje kankinio mirtimi 64 metais. Tokiu būdu Roma tapo krikščionybės centru, ir po Petro mirties Romos bendruomenės ganytojai buvo laikomi Petro įpėdiniais, perimančiais visą Kristaus Petrui suteiktą valdžią ir galią. Nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių visais svarbiausiais reikalais visos Bažnyčios kreipdavosi į Romą. Iškilus Velykų šventimo klausimui, lemiamą žodį taria popiežius Viktoras. Abejojant, ar reikia perkrikštyti eretikų pakrikštytuosius, galutinį atsakymą duoda popiežius Steponas. Visuose Bažnyčios susirinkimuose lemiamą balsą turi popiežius ar jo legatas. Visame krikščioniškajame pasaulyje paplito posakis Roma locuta – causa finita. Kartais mums kyla abejonių, ar tinkamiausią žmogų išsirinko Viešpats būti Bažnyčios pamatu? Ar ne tinkamesnis būtų Jėzaus mylimiausias mokinys – šv. Jonas? Evangelija liudija, kad Petras turėjo nemaža žmogiškų ydų. Jis dažnai pasikarščiuodavo, galbūt buvo per daug geros nuomonės apie save. Kristui jis gyrėsi: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu <…> Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!” (Mt 26, 33–35). Bet vos kelios valandos tepraėjo, Petras prisiekinėja: „Aš nepažįstu to žmogaus!” Matyt, Kristus norėjo, kad uola būtų sudrėkinta atgailos ašaromis. Ak, brangios tos Petro ašaros. Mes nežinome, kiek šiandien danguje šventųjų, kurie išsižadėję Kristaus vėl prie jo su ašaromis sugrįžo. Duok Dieve, kad mūsų laisvos tėvynės vaikai nesidrovėtų šventų atgailos ašarų.

Parengė V. S.