Beviltiška skola

24 eilinis sekmadienis (A)
Sir 27, 30–28; Rom 14 7–9; Mt 18, 21–35

Kai apaštalams buvo suteikta galia surišti ir atrišti, t. y. atleisti nuodėmes, Petrui parūpo, kaip plačiai jis gali šią galią naudoti. Todėl jis klausia: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Rašto žinovai, remdamiesi savo padavimais, atleidimą ribojo iki trijų kartų. Petras nori tiksliai žinoti, kiek gi kartų reikia atleisti artimui. Petrui atrodė, kad bus parodytas didelis kilniaširdiškumas, jeigu bus atleidžiama iki septynių kartų. Tačiau Jėzus atsako: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”. Praktiškai, tai reiškia visada. Savo trumpą atsakymą Jėzus paaiškina gyvu palyginimu, kuriame matome vieną svarbiausių Evangelijos elementų – atlaidumą.

Palyginimo šerdis – nelaimingas skolininkas. Jo didžiulė skola rodo padėties beviltiškumą. Iš skolos matyti, kad skolininkas artimas karaliaus dvarui. Kas kitas, jei ne karalius galėtų jam paskolinti tokią didelę pinigų sumą? Toji skola, apie kurią kalbama palyginime, yra beviltiška. 10 tūkstančių talentų mūsų pinigais būtų apie šimtas milijonų litų. Kas gi galėtų tokius pinigus grąžinti?

Šiandien girdimas palyginimas paliečia kiekvieno žmogaus sąžinę. Kiekvienas juk pamąstome apie savo skolą Dievui. Kokia toji skola? Gal ne kartą su išpuikusiu fariziejumi meldeisi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas” (Lk 18, 11). Bet ar tai viskas? Gerai, kad tu ne plėšikas, ne svetimautojas… bet ar Dievas, tave sukūręs pagal savo paveikslą ir panašumą, nelaukia iš tavęs daugiau? Perbėk mintimis savo gyvenimą – ar ne per mažai gerų darbų, ar ne per daug tuščių dienų ir valandų? O gal tavo sąžinę slegia neatlygintos skolos, jaunų žmonių papiktinimai? O gal iki šios dienos nesi išsivadavęs iš puikybės ir negali atsigėrėti savo išmintimi ir visokiu pranašumu, lyg tai, ką gavai, būtų tavo savastis? O kaip su tavo ištikimybe šeimai, kaip su tavo pareigomis Dievui, Bažnyčiai? Anksčiau ar vėliau ateis apyskaitos valanda. Ar neviršys tavo skola šimto milijonų?

Ką tik girdėtas palyginimas mus moko, ką daryti su savo išaugusia skola. Skolininkas, puolęs valdovui po kojų, maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu”. Dabar pasirodo nepaprastas karaliaus kilniaširdiškumas. Karalius jau buvo įsakęs savo tarną parduoti kartu su žmona, vaikais ir visa nuosavybe, ir parduotas tarnas būtų tapęs naujo pono vergas. Bet tarnas prašo pasigailėti, ir karalius dovanoja visą skolą. Ne dalį, ne delsdamas, bet iš karto, be jokių išlygų. Karaliaus elgesys su savo skolininku – tai paties Dievo gerumo įvaizdis. O skolininkas – tai žmogus, kuris be atodairos laužo Dievo įsakymus. Perpildęs nuodėmių saiką, jis nieko kito negali, kaip tik maldauti pasigailėjimo.

Dievas nusidėjėlį visuomet išgirsta ir skolą dovanoja, nepaisant, kad nuosprendis jau padarytas, kad bausmė jau paskirta. Skolininkas, patyręs karaliaus maloningumą, dabar turėtų iš naujo atgimti ir pradėti gyventi sąžiningą gyvenimą. Bet, deja, taip neįvyksta. Palyginimas pasakoja, kaip elgiasi tasai skolininkas, kuriam dovanota visa didžiulė skola. Savo naują gyvenimą, kurį jam padovanojo karalius, jis turėtų pradėti dorai ir garbingai. Bet ką mes matome?! Jis sutinka savo draugą, kuris jam skolingas 100 denarų. Denaras buvo nedidelis pinigas. Šimtas denarų mūsų pinigais būtų apie 200 litų. Dabar įvyksta neįtikėtinas dalykas. Tasai, kuriam dovanota didžiulė skola, puola savo draugą, nutvėręs jį smaugia sakydamas: „Atiduok skolą!” Draugas, parpuolęs ant kelių, maldauja: „Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu”. Bet tasai, kuriam ką tik dovanota didžiulė skola, nesutiko laukti ir savo skolininką įmesdino į kalėjimą. Šis negarbingas ir niekingas karaliaus skolininko elgesys sujaudino net kitus tarnus. Jie labai nuliūdo pamatę tokį nedėkingumą. Pasipiktinę tokiu skolininko elgesiu, nuėjo ir papasakojo karaliui, kas buvo įvykę. Tuomet karaliaus atlaidumas baigėsi, atėjo teisingumo valanda. Karalius atšaukia savo suteiktą malonę ir įvykdo bausmę, kurią buvo numatęs. Skolininkui karalius pasakė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!”

Viešpats visuomet atleidžia, kai tik prašome. Bet jis laukia ir mūsų atlaidumo. Atlaidumas – ypatingas Kristaus sekėjo bruožas. Tai antrasis meilės vardas. Atleisdami artimui mes panašėjame į patį Dievą. Prisiminkime Viešpaties maldos žodžius: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”.

Kas atsitinka žmogui, kuris iš kitų laukia žmoniškumo, o pats savo artimui neparodo nė mažiausio atlaidumo? Evangelija atsako: „Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą”. Ar pajėgs kada nors šis nedėkingas tarnas grąžinti šią beviltišką skolą?

Šiandieną paklauskime savęs, ar nenešiojame savo širdyje akmens? Kaip dažnai gyvenime galima išgirsti piktus žodžius: „Mirsiu, bet nedovanosiu!“

Pasibaigus žemiškajai kelionei tu stosi priešais Viešpaties veidą ir pamatęs savo beviltišką skolą maldausi: „Viešpatie, pasigailėk!” Tuomet išgirsi Amžinojo karaliaus žodžius: „Argi nereikėjo tau pasigailėti savo draugo, kaip aš tavęs pasigailėjau?” Ar atsiras tada nors vienas, galintys paliudyti, jog tu mokėjai ir pasigailėti, ir atleisti?

Parengė V. S.