Meilės buhalterija

25 eilinis sekmadienis (A)
Iz 55, 6–9; Fil 1, 20–24. 27; Mt 20, 1–16

Šio sekmadienio Evangelija yra ypatinga. Ją suprasti mums trukdo įprastinės teisingumo sąvokos. Vis dėlto mėginkime suvokti, ką Jėzus šiuo, rodos, negyvenimišku palyginimu norėjo pasakyti. Iš girdėto palyginimo galima numanyti, kad būta bedarbystės meto. Darbo biržų tais laikais nebuvo, tad ieškantys darbo darbininkai rinkdavosi į turgaus aikštę. Bedarbiai stoviniavo aikštėje ir laukė darbdavių. Buvo vynuogių rinkimo metas, tad bedarbiai tikėjosi bent sezoninio darbo. Įprastinė dienos darbo kaina buvo vienas denaras. Pirmieji samdiniai, pasamdyti anksti rytą, turėjo dirbti visą dieną. Atėjus vakarui, jie galėjo tikėtis suderėto denaro. Po kelių valandų vynuogyno šeimininkas išėjo ieškoti papildomos darbo jėgos. Matyt, darbo būta daug, tad šeimininkas vėl išėjo vidurdienį, paskui po pietų, pavakarį ir pagaliau vakarop. Baigiantis dienai, dar surado laukiančius darbo ir juos pakvietė padirbėti. Pirmiausia dėmesį atkreipia akivaizdus šeimininko neteisingumas. Vieni samdiniai dirbo visą dieną, kęsdami dienos karštį, kiti tik keletą valandų, o paskutinieji vos vieną valandą. Ir visi gavo tą patį atlyginimą – vieną denarą.

Šiuo palyginimu Kristus pabrėžia Dievo maloningumą, kurio nesaisto žmogiškos teisingumo taisyklės. Vartydami Evangeliją matome ir daugiau mums nesuprantamų pavyzdžių, bylojančių, kad Dievas turi savo buhalteriją. Pažiūrėkime, ką sako sūnaus palaidūno brolis, kai tėvas, užuot išvaręs nenaudėlį ar bent gerokai jam įkrėtęs, kelia jam didelę puotą. Argi neteisingi vyresniojo sūnaus priekaištai tėvui? „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei nupenėtą veršį”. Iš tiesų akivaizdi neteisybė. Bet vis dėlto ši neteisybė nesukliudo mums įžvelgti tėviškos širdies grožio. Ir gal niekas kitas, kaip sūnaus palaidūno palyginimas taip nepadeda suvokti dangiškojo Tėvo maloningumo. Ką tik girdėtas palyginimas apie vynuogyno samdinius moko, kad Dievui visai netinka žmogiškoji buhalterija. Žmonės savo santykius grindžia teisingumu, pagal kurį žmogus už savo darbą privalo gauti deramą atlyginimą. Darbdavys privalo tiek sumokėti, kiek samdinys atliko naudingo darbo. Pas Dievą galioja kitokia buhalterija – ne tik teisingumo, bet ir meilės. Juk iš grynos meilės mus sukūrė, juk iš meilės mus atpirko. Jokie mūsų darbai, jokie nuopelnai nėra tolygūs amžinai laimei. Ką tu, žmogau, galėtum laimėti savo gerais darbais ar nuopelnais? Geriausiu atveju galėtum tikėtis žemiškų gėrybių – geros sveikatos, ilgo amžiaus, daug palikuonių. Tai būtų teisinga. Bet amžiną laimę, nesibaigiančią, neišmatuojamą – to, žmogau, savo jėgomis neuždirbsi. Net jeigu ir viso pasaulio šventųjų nuopelnus sudėtume į vieną vietą, ir tai nebūtų ta kaina, kuria galima būtų laimėti amžinąjį gyvenimą.

Visa, ką mes gauname iš Dievo, vadiname Dievo dovana, arba Dievo malone. Pats žodis „malonė“ sako, kad tai veltui teikiama dovana. Jeigu Dievas savo malones dalytų už mūsų darbus ar nuopelnus, mes jas vadintume ne malonėmis, bet uždarbiu. Šv. Augustinas paaiškina, kodėl Dievo dovanas vadiname malone. „Kodėl malonė?” – klausia jis. Ir pats atsako: „Kadangi veltui duodama”. „Kodėl veltui? Kadangi yra pirmesnė, negu visi tavo nuopelnai”. Pats Kristus sakė: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia”. Bet jeigu prašyčiau, maldaučiau, belsčiau, argi ir tuomet nepalenkčiau Dievo suteikti man amžinąjį gyvenimą? Ir vėl paklausykime Augustino: „Labai klysta tie, kurie tiki, kad mes prašome, ieškome, meldžiamės iš savęs, o ne iš Dievo malonės. Juk jeigu meldžiamės, tai pirma buvo tikėjimo malonė”. Pasak Pauliaus: „Nei vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats”, jeigu Šventoji Dvasia nepaskatina”. Kada ir kiek Viešpats teikia žmogui savo malonių – tai dieviškosios meilės slėpinys. Dievas yra visiškai laisvas ir savo dovanas dalija visiškai laisvai.

Fariziejai labai klydo, kai Kristaus elgesį matavo savo iškreiptais mastais. Todėl jie Kristui nuolat prikaišiojo, kad jis draugauja su muitininkais, nusidėjėliais, paleistuvėmis. Jiems atrodė, jog Dievas savo maloningumą privalo rodyti tik jiems – fariziejams, kurie pasninkauja du kartus per savaitę, atiduoda dešimtinę iš visko, ką įsigyja. Jie ne tokie, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai. Fariziejai jaučiasi tokie teisūs, jog jiems atrodo, kad Dievas privalo būti jiems maloningas. Bet, pasirodo, Dievui labiau patiko muitininkas, kuris nedrįso akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!” Vienas gražiausių dieviškojo maloningumo ir malonės slėpiningumo pavyzdžių yra latro nuteisinimas. Užteko latrui ištarti: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!” ir čia pat jam tenka visos dienos uždarbis, kaip ir tiems, kurie nešė visos dienos kaitros naštą: „Iš tiesų sakau tau: šiandieną su manimi būsi rojuje”. Visi esame kviečiami pasidarbuoti Viešpaties vynuogyne, visiems yra atidėtas dienos uždarbis. Bet kiek reikės darbuotis, kiek kentėti, kiek džiaugtis, kiek liūdėti – tai palikime nuspręsti Dievui. Gavę savo „denarą”, nemurmėkime, bet džiaukimės drauge su tais, kurie tedirbo tik vieną valandą.

Parengė V. S.