Tikrasis klusnumas

26 eilinis sekmadienis (A)
Ez18, 25–28; Fil 2, 1–11; Mt 21, 28–32

Šį sekmadienį girdime palyginimą apie du sūnus. Pirmasis sūnus, tėvo siunčiamas į vynuogyną padirbėti, atsisako. Bet vėliau apsigalvoja ir nueina dirbti. Antrąjį sūnų tėvas taip pat siunčia padirbėti. Jis iš karto sutinka: „Einu, Viešpatie”. Bet tai buvo tiktai tuščias pažadas, tiktai žodžiai. Į vynuogyną jis nenuėjo. Pasakęs šį palyginimą, Jėzus klausia: „Katras iš šių dviejų sūnų įvykdė tėvo valią?”. Visiems buvo aišku, kad tasai, kuris, nors ir atsisakė, vis dėlto įvykdė tėvo valią.Toliau Evangelijoje pateikiamas paties Jėzaus šio palyginimo komentaras. Jėzus primena Jono Krikštytojo atgailos pamokslus ir tuos žmones, kurie, klausydami Jono, atsivertė, krikštijosi ir pradėjo naują gyvenimą. Tai muitininkai, ištvirkėlės ir įvairūs kiti nusikaltėliai. Iš pradžių jų gyvenimas buvo priešingas Dievo valiai, bet vėliau jie atsivertė. Tuo tarpu nei fariziejai, nei Rašto aiškintojai nesidomėjo Jono pamokslais. Jie žmonėms demonstravo savo padorumą ir jautėsi esą visiškai teisūs Dievo akyse. Bet ar iš tiesų jie buvo teisūs? Jie ne tiktai atmetė jiems Dievo siųstą Gelbėtoją, bet jį nuteisė ir nukryžiavo. Prisiminkime, kaip prie Sinajaus kalno jie vieningai šaukė: „Viską, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs”(Iš 24, 7). Bet tai buvo tik žodžiai. Išrinktosios tautos vadai nuolat laužė su Dievu sudarytą sandorą. Atėjus laiko pilnatvei, pats Jėzus ėmė skelbti, kad prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” – ir šio kvietimo fariziejai neišgirdo. Šeimos tėvo kvietimas padirbėti Viešpaties vynuogyne – tai kvietimas atsiversti. Visas žmogaus tobulėjimas yra nuolatinis atsivertimas, nuolatinis artėjimas prie didesnio tobulumo. Tai yra tas darbas, kurio iš mūsų visų laukia Viešpats. Jeigu tu į Tėvo kvietimą atsakai: „Klausau, Viešpatie”, bet tai lieka tik žodžiai, nekeičiantys tavo gyvenimo, tuomet esi veidmainis, kuris viena sako, kita daro. Kalno pamoksle Kristus sakė: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie”, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21).

Nuo to laiko, kai ant Sinajaus kalno paskelbti Dievo įstatymai, visa žmonijos istorija yra tarsi didžiulė drama, kurioje nuolat susipina žmonių klusnumas ir neištikimybė. Norėdamas suprasti, ar teisingas tavo gyvenimo kelias, klausk savęs, kaip vykdai savo dangiškojo Tėvo valią. Jėzus ne kartą yra pabrėžęs, kad tikroji meilė ir tikrasis klusnumas pasireiškia ne žodžiais: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio” (Jn 14, 23). Kuris iš dviejų sūnų artimesnis tėvui: ar tas, kuris atsakė: „Einu, Viešpatie”, bet nenuėjo, ar tas, kuris į tėvo kvietimą atsakė: „Nenoriu”, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo į vynuogyną? Į šį klausimą atsako pats Jėzus: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę”. Tai žmonės, kurie, rodos, buvo nejautrūs Dievo balsui, bet Dievo malonės paliesti atsivertė ir ištikimai darbavosi. Muitininkai – tai žydų labiausiai nekenčiami žmonės, kadangi rinko mokesčius svetimai valdžiai. Žydai laikė juos tautos išdavikais. Dar blogesnį vardą turėjo ištvirkėlės. Įstatymas reikalavo tokias užmušti akmenimis. Tačiau Evangelijoje gausu pavyzdžių, kai muitininkai ir paleistuvės pasirodė jautresni Dievo balsui už pačius uoliausius fariziejus. Evangelija mums kalba apie muitininką Levį. Pamatęs jį sėdintį muitinėje, Jėzus jam tarė: „Sek paskui mane!” Jėzaus pakalbintas muitininkas Levis atsikėlė ir nuėjo kartu su Jėzumi. Nuo to laiko jis prisidėjo prie apaštalų būrio.

Kitas Evangelijoje minimas muitininkas yra turtuolis Zachiejus. Jėzaus prakalbintas, jis tuojau pat su džiaugsmu jį kviečia į savo namus: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai”. Jėzus jam pasakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas”. Evangelijoje randame keletą moterų, kurios gyveno palaidą gyvenimą, bet sutikusios Kristų, visiškai pasikeitė. Štai Marija Magdalietė pažinusi Kristų jau jo neapleido, lydėjo jį kryžiaus kelyje ir drauge su Jėzaus motina stovėjo po kryžiumi. Ji pirmoji išvydo prisikėlusį Kristų. Padavimas pasakoja apie kitą Mariją, vadinamą Egiptiete. 17 metų ji gyveno palaidą gyvenimą. Būdama Jeruzalėje dalyvavo šv. Kryžiaus pagerbimo apeigose. Žvelgdama į kryžių, ji išgirdo Dievo kvietimą ir, visa palikusi, pasitraukė į Egipto tyrus. Tenai atgailaudama praleido savo likusį gyvenimą. Nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių randame nemažai žymių vyrų, gyvenusių nerūpestingą gyvenimą, bet Dievo malonės paliesti jie ėmė ištikimai darbuotis Viešpaties vynuogyne. Toks buvo šv. Justinas, šv. Kiprijonas, šv. Augustinas, šv. Ignacas Lojola ir daugelis kitų. Ne iš karto jie atsiliepė į Dievo kvietimą, bet, kai pakluso, darbavosi daugiau negu kiti. Šios dienos Evangelija mums kelia klausimą, kaip mes paisome Dievo įsakymų. Pirmasis sūnus tėvui atsakė: „Nenoriu”, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Pažvelk į save: gal tavo praėjęs gyvenimas buvo nuolatinis „Nenoriu”? Gal tave apima neviltis, kad tiek daug laiko praleidai nieko nenuveikęs vynuogyne? Šio sekmadienio palyginimu Viešpats tave drąsina: pirmasis sūnus ištarė: „Nenoriu”, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Niekada nėra vėlu! Pereitą sekmadienį įsitikinome, kad ir paskutinės valandos darbininkas gali gauti visą dienos uždarbį. Šiandien kiekvienas klauskime savęs, kaip aš atsiliepiu į Viešpaties kvietimą? Vargas man, jeigu mane jau lenkia muitininkai ir ištvirkėlės! Atėjus vestuvių puotos metui, stovėsiu prie durų belsdamas: „Viešpatie, atidaryk!” Bet ar tuomet neišgirsiu: „Iš tiesų sakau tau: aš tavęs nepažįstu!” Ar ne verčiau man apsigręžti ir, kol nevėlu, žengti į Viešpaties vynuogyną, padirbėti ten nors tą vieną dar likusią valandą?

Parengė V. S.