Vestuvių puota

28 eilinis sekmadienis (A)
Iz 25, 6–10;Fil12–14. 19–20; Mt 22, 1–14

Šiandien Evangelija pasakoja apie karaliaus sūnaus vestuves. Į jas kviečiami iš anksto numatyti, karaliaus dvarui artimi žmonės. Karalius tiki, kad jie su dėkingumu priims šį garbingą kvietimą ir, pasipuošę vestuviniais drabužiais, džiaugsmingai skubės į karalaičio vestuves. Tačiau taip neįvyko. Pakviestieji buvo linkę verčiau pasilikti prie savų reikalų. Tai labai užgaulu, bet karalius toks kilniaširdis, kad dar kartą siunčia savo tarnus. Tačiau pakviestieji ir vėl paniekina karaliaus malonę. Vienas nuėjo lauko arti, kitas – prekiauti, dar kiti parodė juodžiausią nedėkingumą: nutvėrę karaliaus tarnus, juos išniekino ir užmušė.

Dabar karaliaus gerumas baigėsi: „Nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jųjų miestą”. Taip baigiasi pirmoji pasakojimo dalis. Joje Jėzus pavaizduoja išrinktosios tautos elgesį. Palyginimu norima pabrėžti, kad išrinktosios tautos vaikai kviečiami į vestuvių pokylį patys pirmieji; bet jie kvietimo nepriima. Net ir pakartotinai kviečiami, jie nerodo jokio dėmesio. Kiti užpuolę karaliaus pasiuntinius nužudo.

Kas gi vyko toliau, kai kviestieji į vestuves pasirodė tokie nedėkingi? Karalius tada tarė savo tarnams: „’Eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie išėjo į kelius ir surinko visus, ką tiktai sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo”. Skaitydami šiuos žodžius nustembame. Nejaugi karalius mėgins dar ką nors kviesti, kai patys artimiausieji atsisakė? Tačiau Dievo mintys – ne žmonių mintys. Dievo maloningumas neišmatuojamas. Susidūręs su išrinktosios tautos nedėkingumu, jis atsigręžia į visą žmoniją. Pats Karaliaus Sūnus permaldauja savo Tėvo rūstybę, ir amžinoji vestuvių puota tampa prieinama visiems žmonėms. Apreiškimo knygoje skaitome: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose” (Apr 7, 9).

Kas gi yra tas vestuvių pokylis, apie kurį kalbama Evangelijoje? Pats Kristus sako, kad tai Dangaus karalystė. „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves”.

Skaitydami Šv. Raštą galime pastebėti, kad žmogaus kalba yra bejėgė išreikšti tai, ką Evangelija vadina Dievo karalyste. Šv. Paulius, gerai žinojęs Šventuosius Raštus, nepajėgia nusakyti, kas yra toji dangaus karalystė. Jis tiesiog prisipažįsta, kad to išreikšti neįmanoma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1 Kor 2, 9). Šv. Jonas Apreiškimo knygoje naudoja paties Išganytojo palyginimą apie karaliaus vestuves: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi <…> Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio pokylį!“ (Apr 19, 7–9).

Viešpatie, aš tikiu, kad esu kviečiamas į dievišką vestuvių pokylį, bet tik vienas dalykas man kelia nerimą. Evangelijoje skaitėme: „Karalius atėjo pažiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes’”. Ar ne apie mane čia kalbama? Kas yra tas vestuvių drabužis?

Visi Šv. Rašto aiškintojai sutaria, kad vestuvinis drabužis – tai pašvenčiamoji malonė. Tai paties Dievo suteiktas žmogaus išaukštinimas, kurio dėka žmogus tampa Dievo vaiku. Pasak apaštalo Jono: „Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!” (1 Jn 3, 1). Tą malonę žmogus gauna per Krikštą. Evangelija ją palygina su vestuviniu drabužiu, kuriuo Dievas apvelka savo žmones.

Šiandien save klauskime: ar išsaugojau savo vestuvinį drabužį? Bažnyčia moko, kad niekas negali būti visiškai tikras, ar jis yra malonės būsenoje. Net šv. Paulius prisipažįsta: „Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats” (1 Kor 4, 4). Tai reiškia, jog be ypatingo Dievo apreiškimo niekas negali būti garantuotas savo nuteisinimu. Vis dėlto teologai moko, kad žmogus dėl savo išganymo gali turėti moralinį tikrumą. Jie net nurodo tam tikrus ženklus, kurie padeda žmogui tvirčiau pasitikėti savo išganymu. Antai Tomas Akvinietis nurodo tokius pašvenčiamosios malonės ženklus: tai džiaugsmas matant gėrio pergalę, tai bjaurėjimasis blogiu, tai širdyje patiriama nenusakoma ramybė. Pats Kristus Dievo malonės būseną išreiškia kaip ramybę ir džiaugsmą: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę (Jn 14, 27). Kiti teologai nurodo tokius Dievo malonės ženklus: pastovi pagarba Dievo įsakymams, maldinga pagarba Kristaus asmeniui, nepakantumas nuodėmei, nevertinimas pasaulio džiaugsmų, sielos ramybė.

Šiandien, išklausę palyginimo apie karaliaus sūnaus vestuves, iškelkime sau lemiamą klausimą: ar aš išsaugojau Dievo malonę – tą baltą drabužį, kuriuo buvau apvilktas Krikšto metu? Šv. Paulius įspėja: „Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei gobšai, nei girtuokliai, nei svetimautojai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės” (1 Kor 6, 9–10). Ką daryti, jeigu neturime ramybės, jeigu praradome norą melstis, nekenčiame kaimynų, svaiginamės alkoholiu… Kaip man atsikratyti šio dvasinio skurdo?

Ačiū Tau, Viešpatie, kad numatei mano silpnybę ir įsteigei ne tiktai Krikštą, bet ir Atgailos sakramentą. Ačiu Tau, Dieve, kad turime bažnyčias, kunigus, kurie, nors ir patys nuodėmingi, gali mums suteikti brangią dovaną – atleisti nuodėmes ir parengti mus dalyvauti karališkoje vestuvių puotoje.

Parengė V. S.