Mokesčio pinigas

29 eilinis sekmadienis (A)
Iz 45, 1.4–6;1 Tes1, 1–5; Mt 22, 15–21

Artėjant Velykų šventei tarp Jėzaus ir žydų tautos vadų, vyriausiųjų kunigų, fariziejų vis labiau auga priešiškumas. Matydami liaudies palankumą Jėzui, tautos vadai norėtų jį suimti, bet dėl žmonių baimės nedrįsta to padaryti. Bet jie stengiasi išnaudoti kiekvieną progą, kad Jėzų pažemintų.

Tarp savęs pasitarę, fariziejai nutarė Jėzui surengti politinę provokaciją, iškeldami mokesčio klausimą. Mokesčiai visada yra jautrus dalykas, ypač kai valdo svetimieji. Žiūrėkime, kaip vyksta šis politinis spektaklis. Fariziejai siunčia pas Jėzų savo mokinius kartu su Erodo šalininkais. Fariziejai valdžios atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ir mokesčius laikė neteisėtu dalyku. Tuo tarpu Erodo šalininkai buvo palankesni valdžiai ir mokesčius mokėjo nesiskųsdami, kad tiktai neužsitrauktų valdžios nemalonės.

Taigi prieš Jėzų stovi dviejų nuomonių atstovai, kurie užduoda, atrodo, labai nekaltą klausimą. Tačiau šiame klausime slypi sukta, meilikavimu pridengta frazė: „Mokytojau, mes žinome, kad tu tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio”. Rengdami Jėzui spąstus, jie kalba širdį glostančius žodžius. Jėzus iš karto perprato fariziejų klastą: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?” Iš tiesų tai buvo klastingos pinklės. Kad ir ką atsakytų Jėzus, tai būtų jam pražūtinga. Uždraustų mokėti mokesčius, tuoj pat sukeltų prieš save Erodo šalininkus, kurie bematant įduotų Jėzų valdžiai kaip liaudies kurstytoją. Pripažindamas mokesčių teisėtumą, prarastų žmonių pasitikėjimą. Juk tauta laukia vado, kuris ne tiktai išvaduotų nuo mokesčių, bet visiškai sutraukytų romėnų valdžios jungą.

Jėzus nesileidžia į politinį ginčą, bet prašo parodyti jam mokesčio pinigą. Jam paduodamas denaras. Tai buvo sidabrinė moneta, kurios vienoje pusėje buvo lotyniškas įrašas, kitoje – Romos ciesoriaus Tiberijaus atvaizdas. Tada Jėzus savo ruožtu klausia: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus”. Dabar Jėzus pasako žodžius, kurie bus kartojami iš kartos į kartą: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui”. Šis Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus ir nelauktas, kad žydų planas sugauti jį kalboje iš karto žlugo. Jie vienas po kito pasitraukė.

Jėzaus žodžiai tampa visų laikų krikščionių politinės nuostatos pagrindu. Jis žemiškos valdžios nesupriešina su Dievu. Nesako, kad ciesoriaus nereikia gerbti, o pripažinti vien tik Dievą; savo žodžiais Jėzus pripažįsta ir Dievo, ir žmonių valdžią. Krikščionys nuo pat pirmųjų amžių pripažino valdžios autoritetą. Antai šv. Petras rašo: „Būkite klusnūs kiekvienai valdžiai dėl Viešpaties <…> Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių” (1 Pt 13,17). Panašias mintis reiškia ir šv. Paulius: „Kiekvienas tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo <…> Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui <…> Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui <…> jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. <…> Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą” (Rom 13, 1.2.4.5.7). Katalikų Bažnyčios katekizmas primena: „Ketvirtasis Dievo įsakymas liepia mums gerbti [ne tik tėvus bet] taip pat visus žmones, kurie mūsų labui yra gavę iš Dievo valdžią visuomenėje. Jis nurodo pareigas tiek valdančių žmonių, tiek tų, kurių gerovei valdžia skirta” (KBK 2234). Apie valdančiuosius katekizme sakoma: „Politinės valdžios pareiga yra gerbti pagrindines žmogaus teises. Ji turi laikytis žmoniško teisingumo, gerbti visų žmonių, ypač šeimų ir vargstančiųjų, teises” (KBK 2237).

Mūsų šalies žmogus, pergyvenęs visokias valdžias, teisėtai klausia: ar mus saisto neteisėti valdžios įsakymai? Šventajame Rašte pasakojama apie apaštalų laikyseną, kai jiems buvo draudžiama kalbėti Jėzaus vardu. Tuomet Petras su Jonu kalbėjo: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!”(Apd 4, 19). Katekizme ir šiuo klausimu randame konkretų nurodymą: „Piliečių sąžinės pareiga yra nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja dorinei tvarkai, pagrindinėms žmonių teisėms arba Evangelijos mokymui <…> ’Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių’ (Apd 5, 29)“ (KBK 2242).

Paklausykime, ką tuo klausimu sako popiežius Leonas XIII: „Jeigu valdovų valia nesiderina su Dievo valia ir įstatymais, tai jie peržengia savo galios ribas ir paniekina teisingumą. Tuomet jau nebegalioja joks autoritetas, nes kur nėra teisybės, ten nėra ir autoriteto” (plg. L. Tulaba. „Tai jums kalbėjau”, I, p. 357). Kas ciesoriui priklauso, mes norom nenorom atiduodame, nes žinome, kad valdžia turi kalaviją. Bet ar visada atiduodame „kas Dievo – Dievui”? O juk nuo Dievo esame priklausomi kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir minutę. Šiandien klauskime, kaip švenčiame sekmadienius, kaip gerbiame Bažnyčios įsakymus? Ar nepasiduodame burtininkų apgaulėms, ar nesivadovaujame horoskopų pranašystėmis? Kokie mano santykiai su artimaisiais, su kaimynais? Kaip vykdau savo kaip tėvo, motinos pareigas? Kristaus ištarti žodžiai: „Kas ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo – Dievui” galioja ne tiktai eiliniams valstybės piliečiams, bet ir vadovams. Sena legenda pasakoja apie imperatoriaus Karolio V išpažintį, kurią jis atliko pas seną kaimo kleboną. Baigęs išpažintį imperatorius užbaigė: „Daugiau neatsimenu, už nuodėmes gailiuosi, prašau išrišimo”. Tuomet klebonas jam pasakė: „Išpažinai asmenines nuodėmes, o kur dar tavo kaip valstybės vadovo nuodėmės?”. Ar negalėtume šiandien to paties klausti savo valstybės vadovų: „Ar kam nors prisipažįstate savo kaip aukščiausiųjų šalies vadovų, kaip seimo narių, kaip ministrų, kaip merų, kaip prokurorų, kaip teisėjų kaltes? Ar eidami atsakingas pareigas atiduodate, kas priklauso Dievui?!” „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo – Dievui!“

Parengė V. S.