Didysis įsakymas

30 eilinis sekmadienis (A)
Iš 22, 20–26; 1 Tes 1, 5–10; Mt 22, 34–40

Artėjant Jėzaus žemiškosios kelionės pabaigai, žydai vis dažniau kelia jam įvairius klastingus klausimus, geisdami jį pažeminti. Šį kartą fariziejai mėgina įklampinti Jėzų savo įstatymų painiavoje. Kristaus laikais žydams galiojo 613 įstatymų. Vieni buvo įpareigojantys, kiti draudžiantys. Visus šiuos įstatymus žydai laikė svarbiais, Dievo duotais. Net patys fariziejai juos aiškindami susipainiodavo. Taigi Jėzui keliamas nelengvas uždavinys – iš šių įstatymų gausybės išrinkti patį svarbiausią: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”

Jėzaus atsakymas buvo paprastas ir aiškus. Pirmiausia Dievo meilė. Taip mokė ir Mozė. Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: „Klausyk, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius <…> Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi” (Įst 6, 4–6). Šį įsakymą Jėzus papildė kitu įsakymu, užrašytu Kunigų knygoje: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui <…> nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį” (Kun 19, 17–18). Šie Dievo ir artimo meilės įsakymai buvo įrašyti atskirose knygose, bet Jėzus juos sujungė į vieną. Tai ta pati meilė, nes plaukia iš vieno šaltinio – to paties Dievo. Tai labai gerai suprato šv. Paulius, kuriam meilės dorybė yra didžioji Dievo dovana, suteikianti vertę viskam: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis. <…> Ir jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas” (1 Kor 13, 1–3). Paulius nekalba apie Dievo ar artimo meilę. Tai tiesiog iš Dievo malonės plaukianti antgamtinė meilės dorybė, kuri mus vienija ir su Dievu, ir su artimu. Šv. Jonas rašo: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato” (1 Jn 4, 20).

Mūsų dienų žmogus vis labiau tolsta nuo Dievo. Daugelio žmonių sąmonėje kirba kadaise F. Nyčės ištartas sakinys: „Dievas yra miręs”. Vis dėlto žmonės Dievo ieško. Vieni kosmoso erdvėse, kiti filosofijoj, dar kiti – žmogaus vidaus pasaulyje. Kur mums Dievo ieškoti? Gal užsidaryti vienuolynuose ir ten nuošalume ir tyloje melsti, kol Dievas atsilieps į mūsų maldavimus. Atėjęs Kristus mums parodė, kur reikia ieškoti Dievo: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40).

Vienoje iš savo knygų F. Dostojevskis pasakoja apie turtingą dvarininkę, praradusią ramybę. Ji buvo tikinti ir pamaldi, tačiau savo širdyje jautė tuštumą. Apie tai pasipasakojo vienam senam vienuoliui. Šis, susipažinęs su tos moters gyvenimu, davė tokį patarimą: „Padaryk, ponia, kokį gerą darbą. Tikriausiai savo aplinkoje rasite nelaimingų žmonių, kuriems galėtumėte padėti. Esu tikras, net vienas geras darbas gali išsklaidyti jūsų nerimą”. Toks buvo seno vienuolio patarimas. Remdamiesi savo patyrimu, galime spėti, kad moteris, įvykdžiusi tai, ką jai patarė vienuolis, atrado savo sielos ramybę.

Kodėl šiandien tiek daug žmonių nusigręžia nuo krikščionybės? Ne todėl, kad tikėjimas nesuderinamas su mokslo pažanga. Priešingai, patys žymiausi mokslininkai krikščioniškąsias idėjas remia. Priežastis paprastesnė: negyvename, kaip moko tikėjimas. Statistika pateikia dangaus keršto šaukiančius skaičius apie badaujančiuosius. Milijonai žmonių miršta iš bado. Ar tikrai pasaulyje trūksta duonos? Ne duonos, bet meilės trūksta. Niekada neištiesęs artimui rankos, nesitikėk gyvo tikėjimo.

Katalikų Bažnyčios katekizmas skiria visą skyrių varguolių meilei. Jame rašoma: „Dievas laimina tuos, kurie padeda varguoliams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk” (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!”(Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė varguoliams” (KBK 2443).

Bažnyčios meilė varguoliams yra pastovi jos tradicija. Šv. Jonas Auksaburnis primena: „Su vargšais nesidalyti savo gėrybėmis reiškia iš jų vogti ir jiems atimti gyvybę. Mūsų turimi turtai – ne mūsų, o jų”. Kai duodame vargšams, kas jiems būtina, mes anaiptol ne savo dosnumą parodome, o grąžiname, kas jiems priklauso (plg. KBK 2446).

Evangelijoje nuolat susiduriame su raginimais remti vargstančius: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro” (Lk 3, 11). „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų to, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?!” (Jok 2, 15–16).

Žaslių bažnyčios šventoriuje yra palaidotas istorijos mokslų daktaras kunigas Juozas Stakauskas. Jo įnašas į Lietuvos istoriografiją gerai žinomas, bet šiandien jis dažniau minimas kaip Pasaulio teisuolis. Izraelyje jo atminimui pasodintas teisuolio medis. Knygoje „Mūsų švyturiai” apie jį rašoma: „[Jis] mirė 1972 m. kovo 2 d. Jo palaikus, pašarvotus Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos salėje, aplankė ir vilniečių žydų delegacija. Jie giliai susijaudinę pagerbė savo išgelbėtoją. Iš viso kun. dr. Stakauskas buvo išgelbėjęs nuo tikros mirties 18 žydų tautybės žmonių. Palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje”. Prisiminkime tėvą Maksimilijoną Kolbę, kuris Osvencimo lageryje atidavė savo gyvybę už šeimos tėvą.

Ne kiekvienam lemta pasižymėti herojiškais darbais, bet meilė visus mūsų darbus paverčia didžiais. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40).

Parengė V. S.