Šventa naktis

Kristaus Gimimas – Kalėdos
Iz 62, 11–12; Tit 3, 4–7; Lk 2, 1–20

„Tyli naktis, šventa naktis” – kas negirdėjo šios kalėdinės giesmės? Pirmą kartą ji nuskambėjo 1818 metais vienoje kaimo bažnyčioje netoli Zalcburgo. Vietos kunigas parašė žodžius, o melodiją sukūrė kompozitorius Francas Gruberis. Kiekvienas giesmės punktelis prasideda tais pačiais žodžiais: „Tyli naktis, šventa naktis”. Giesmė primena tą tylią ir šventą naktį, kai Betliejaus miestelyje Mergelei Marijai gimė Kūdikis. Po triukšmingos dienos žmonės – vietiniai gyventojai ir atvykėliai, iš toli atėję užsirašyti į valdžios sąrašus buvo pavargę, ilsėjosi. Nakties tamsa ir tyla gaubė visą pasaulį. Tamsu buvo ir žmonių sielose. Jie garbino stabus, statė jiems šventyklas, aukojo aukas. Vienintelė tauta, kurią Dievas išvedė iš pagoniškos aplinkos ir atvedė į pažadėtąją žemę, kentė priespaudą ir ilgesingai laukė Dievo pažadėto, pranašų pranašauto Gelbėtojo. Jų lūpose skambėjo maldavimas: „Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių, debesys, lykit lietumi teisybės!” Jie laukė ir dar nežinojo, kad Betliejuje jauna Motina jau vysto kūdikį, kuris taps palaima visai žmonijai. Gruberio giesmėje Kalėdų naktis vadinama šventa naktimi. Ji šventa Marijai ir Juozapui, kurie savo akimis išvydo tą, kuris jau pirmiesiems tėvams buvo pažadėtas, apie kurį nuolat skelbė išrinktosios tautos pranašai. Ši naktis šventa piemenėliams, kurie pirmieji pamatė „kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose”. Ši naktis šventa Rytų išminčiams, kuriuos paviliojo paslaptingoji žvaigždė, atvedusi juos prie Betliejaus. Ši naktis šventa visiems jau palikusiems šį pasaulį. Jie visi drauge su pirmaisiais tėvais laukė šios valandos. Jie geriausiai žino, ką reiškia šio kūdikio užgimimas. Jie jau mato pasaulį, nušviestą ir sušildytą Dievo meilės šviesos. Jie žino, kad netrukus jiems bus atverti dangaus vartai. Ši naktis šventa ir visai žemei. Tai Dievo palaima visai žemės planetai ir visiems jos gyventojams. Vien tik piktųjų dvasių pasaulyje sąmyšis. Jos nujaučia, kad pasaulyje vyksta kažkas lemtinga, ir dreba dėl savo viešpatavimo.

Prieš keliolika metų su dideliu pasisekimu buvo demonstruojamas filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą. Rodoma rusų – vokiečių fronto atkarpa. Vienu metu šūviams kiek aprimus, vokiečių apkasuose pasigirsta visiems žinomos giesmės melodija: „Stille Nacht, heilige Nacht” („Tyli naktis, šventa naktis”). Buvo Kalėdų rytas. Kareiviai lipa iš apkasų ir be šautuvų bėga į priešo apkasų pusę. Ir priešai lipa iš apkasų. Mirtini priešai apsikabina, glėbesčiuojasi ir bučiuojasi. Deja, paliaubos buvo neilgos. Kitą dieną vėl tratėjo šūviai, ir vėl krito jauni vyrai.

Ką reiškia ši tyli, šventa naktis žmonijai? Trečiųjų Mišių Evangelija mums tai nusako trumpu sakiniu: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Šiandien kunigas, ištardamas šį sakinį, priklaupia, parodydamas jo ypatingą reikšmę. Kas tas Žodis? Žodžiais mes atskleidžiame savo vidaus pasaulį. Kai noriu žmogui pareikšti, kad jis man brangus, sakau: „Aš tave myliu”. Tai galima išreikšti ir dovanomis, ir rankos paspaudimu, ir pabučiavimu. Visi šie veiksmai yra tarsi meilės žodžiai. Šiandien mes švenčiame didįjį Dievo meilės slėpinį. Įsikūnijęs Dievas skelbia mums savo meilę. Jis yra tas meilės Žodis, apie kurį šv. Jonas paliudija savo Evangelijoje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Tas pats Jonas vėliau tai pasakys dar paprasčiau: „Dievas yra meilė”. Ko gi mums, žmonėms, labiausiai reikia, jeigu ne meilės? Laimingas vaikas, kurį tėvai myli. Laiminga žmona, kurią vyras myli, laimingas vyras, turintis mylinčią žmoną. Ar neturėtume jaustis laimingi, žinodami, kad Dievas mus myli? Šiandien prieš mūsų akis pats svarbiausias Dievo meilės įrodymas. Jis atėjo pas savuosius akivaizdžiai parodyti Dievo meilę savo mylimajam kūriniui – žmogui. Į pasaulį jis ateina kaip silpnas kūdikis. Jam reikia mylinčios motinos, jam reikia vystyklų pridengti gležną kūnelį, jam reikia globėjo, kad saugotų jį nuo blogų žmonių. Jis pats bejėgis. Šis kūdikis augs, taps jaunuolis, taps suaugęs vyras. Bet jam nerūpės įsitvirtinti pasaulyje. Vienintelė jo jėga – meilė.

Kurdamas savo karalystę jis neieškos ginkluotų kareivių, bet pasikvies paprastų Dievą mylinčių vaikų. Jis nenaudos jėgos, tik švelniai pakvies: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). Jis laukia, kad mes pas jį ateitume, kad su juo bendrautume, bet niekada nerodo savo galios. Jis nori laisvų brolių. Jis tik tyliai pabeldžia į širdies duris ir laukia, kad atidarytume. Kurie jį priims, tiems jis duos galią būti Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12). Pasak Evangelijos: „Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio” (Mt 12, 19–20). Ir šiandien jis vaikšto po mūsų šalį ieškodamas sužeistų širdžių, kad jas gydytų, kad joms suteiktų ramybę ir džiaugsmą. O kiek šiandien sužeistų širdžių! Pilni kalėjimai ir psichiatrinės ligoninės. Kiek daug prasigėrusių, benamių, valkataujančių!

Išsiveržę iš sovietinių gniaužtų ir pajutę laisvės skonį manėme, kad laisvė yra aukščiausias gėris, ir skubėjome nusikratyti bet kokių laisvės apribojimų. Deja, užmiršome, kad pati laisvė niekur neveda. Laisvė tėra sąlyga laisvai mąstyti, laisvai ieškoti, laisvai reikštis, laisvai pasirinkti gyvenimo tikslą ir laisvai jo siekti. Šiandien savęs paklausk, ar tavo pasirinktas tikslas atitinka žmogiškąjį orumą, ar išsivadavęs iš ideologinio materializmo nepasidavei praktiškojo materializmo kerams, nutraukęs visus ryšius su Dievu ir Bažnyčia? Šventa Kalėdų naktis tesugrąžina mus visus į šventą draugystę su mylinčiu Dievu.

Parengė V. S.