Viešpaties Apsireiškimas

Trys Karaliai (B)
Iz 60, 1–6; Ps 72; Ef 3, 2–3. 5–6; Mt 2, 12

Nežinia, kas pirmas šios dienos šventę pavadino Trijų Karalių švente. Iš tiesų tai Viešpaties apsireiškimas. Ne karaliai ar apsilankę magai čia svarbūs, bet pats dieviškasis Kūdikis. Rytų išminčiai, aplankiusieji įsikūnijusį Dievą, reikšmingi tuo, kad akivaizdžiai išreiškia teisingą žmogaus laikyseną Dievo atžvilgiu. Evangelijoje skaitėme: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino”. Įsikūnijusiam ir dėl mūsų kentėjusiam Viešpačiui priklauso žmonių adoracija. Senojo Testamento išrinktoji tauta, gavusi dieviškojo Apreiškimo pradmenis, gerai suprato, kad Dievą priklauso šlovinti. Pasklaidykime psalmes. Kiek nuoširdžios pagarbos Dievui. 95 psalmė – tai ištisas himnas, kviečiantis šlovinti Dievą. Paklausykime bent pirmųjų jos žodžių: „Viešpačiui naują giesmę giedokit, giedokite jam visos šalys. Giedokite Viešpačiui, šlovę duokit jo vardui, skelbkit kasdien, kad jis išganymą neša”. Ne tik žmonės privalo teikti Dievui šlovę, bet visas pasaulis, visa gamta: „Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė. Tešniokščia jam jūra, pripildyta gyvių. Laukai su javais tegu kelia linksmybes. Tegu girių medžiai Viešpačiui siaudžia”. Visas Apreiškimas ir visa Bažnyčios tradicija moko ir skelbia, kad pasaulis yra sukurtas Dievo garbei. Pasak psalmės: „Skelbia dangus Dievo garbę, apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja” (Ps 18, 2). Šv. Paulius Laiške romiečiams išpažįsta: „Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius” (Rom 11, 36). Dievo sukurto pasaulio tikslą ir prasmę lengviau suprasime pasinaudoję pavyzdžiu iš žmonių gyvenimo. Juk žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Prisiminkime didžiuosius menininkus. Menininkas kuria ne dėl pelno, ne dėl duonos, bet atskleisdamas save, parodydamas savo talentą. Šiandien visas pasaulis pagarbiai taria didžiųjų menininkų vardus. Tuos, kurie kuria dėl uždarbio, vadiname amatininkais.

Dievas yra didysis menininkas. Sukurtas pasaulis – tai amžinas Dievo galybės, išminties, meilės ir gerumo paminklas. Klaida manyti, kad Dievas pasaulį sukūrė siekdamas save išaukštinti. Pasak šv. Bonaventūro, Dievas visus dalykus sutvėrė ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti (plg. KBK 293). Iš tiesų visas pasaulis yra amžinojo Dievo gerumo ir meilės paminklas. Galutinis kūrinijos tikslas – skelbti Dievo garbę, kad Dievas, visa sukūręs, pagaliau taptų viskas visame kame savo garbei ir mūsų laimei (plg. KBK 294). Įsikūnijęs Dievo Sūnus yra tarsi perskyra, dalijanti žmones į pripažįstančius Dievą kaip savo gyvenimo tikslą ir prasmę, ir Jį kaip savo laimės ir laisvės kliuvinį atmetančius. Užgimusį kūdikį garbina piemenėliai, iš Rytų šalies dovanas neša išminčiai. Bet tuo pat metu Erodas, sužinojęs apie gimusį Karalių, jau planuoja, kaip atsikratyti šio savo sosto varžovo. Nuo dabar kiekvienas žmogus turės apsispręsti, kuriam karaliui tarnauti. Pirmiausia Jėzui nusilenkė išrinktosios tautos vaikai, kurių širdžių ir protų neužvaldė puikybė. Fariziejai ir Rašto aiškintojai turėjo patys pirmieji nusilenkti Gimusiajam, bet to padaryti jiems neleido pavydas ir puikybė. Kai šis Karalius išeis į gatves, gydys ligonius, nusidėjėliams atleis kaltes, skelbs savo palaiminimus, takoskyra tarp Jėzaus garbintojų ir jo priešininkų dar labiau išryškės, savo viršūnę pasiekdama Jėzui įžengus į Jeruzalę. Vieni jam šauks „Hosana”, kiti reikalaus kryžiaus ištarmės. Pažvelkime į mūsų laikų pasaulį. Daugybė žmonių lengvai pasiduoda pasaulio pagundoms, ir nūdienos krikščionys jau nesugeba pakartoti Kristus savo gundytojui pasakytų žodžių: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” (Mt 4, 10).

Ačiū Dievui, sutinkame žmonių, kurie žino, kam gyvename žemėje. Jie išlaiko bažnyčias, jie visu savo gyvenimu parodo, koks jų gyvenimo tikslas ir prasmė. Jie gyvena Dievui ir jam vienam tarnauja. Šiandien, Viešpaties Apsireiškimo šventės dieną, turime progą savęs paklausti, kam aš tarnauju. Koks yra mano gyvenimo tikslas? Šiandien yra gera proga pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Nepamiršk, žmogau, kad esi Dievo kūrinys. Ne kam kitam tenka Kūrėjo garbė, tik Dievui. Dievas tavo pradžia ir tavo tikslas. Jis yra Alfa ir Omega. Turime suprasti, kad Dievas, sukūręs pasaulį iš savo gerumo, trokšta savo kūrinių laimės. Net ir tuomet nenustojo jų mylėjęs, kai jie savo neklusnumu jį, jų Kūrėją, įžeidė. Pats didysis Dievo meilės žmogui įrodymas – Dievo sūnaus įsikūnijimas. Teologai moko, kad mūsų laimės troškimas sutampa su Dievo noru matyti mus laimingus. Žmogaus prigimtis yra tokia, kad tiesiog ieško, kam paskirti save, ir nenurimsta, kol suranda didžiausią vertybę ir jai atiduoda savo jėgas. Apie šventąjį Hubertą pasakojama, kad jaunystėje jis buvo pasinėręs į pasaulio pramogas. Jam atrodė, kad gyvenimo prasmė – pasisemti kuo daugiau malonumų. Pasak legendos, jam su draugu besėdint prie vyno taurės, prasivėrė kambario durys ir į kambarį įėjo stambus, nepažįstamas vyras. Jis Hubertui suspaudė petį ir tarė: „Dievas tave paskyrė būti vyskupu, o tu tuščiai leidi savo gyvenimo dienas”. Tai pasakęs nepažįstamasis apsisuko ir išėjo iš kambario. Po šio įvykio Hubertas visiškai pasikeitė. Jis suprato, kad gyvenimas turi būti prasmingas. Vėliau jis tapo kunigu, o dar vėliau – išsipildė nepažįstamojo žodžiai: Hubertas tapo vyskupu.

Gerasis žmogau, modernusis pasaulis tave įtraukė į savo sūkurius. Leki, skubi, kad tik neatsiliktum nuo gyvenimo. Bet neužmiršk savo didžiojo tikslo – savo Kūrėjo. Rytų išminčiai tave moko: išvydę Kūdikėlį jie, „parpuolę ant žemės, jį pagarbino”. Tavo visas gyvenimas tebūna ištisa giesmė Dievo garbei. Jeigu pasirinkai tarnauti kam nors kitam, gerai pasverk, kad nebūtum veltui gyvenęs.

Parengė V. S.