Dievo avinėlis

2 eilinis sekmadienis (B)
1 Sam 3, 3–10. 19; Ps 42; 1 Kor 6, 13–15. 17–20; Jn 1, 35–42

Kiekvienose Mišiose girdime kunigą tariant: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes”. Tai šv. Jono, kuris suprato, kas yra nuodėmė, žodžiai. Šiandien sustokime prie šios sąvokos. Nuodėmė apibrėžiama kaip Dievo įsakymų laužymas. Šv. Raštas liudija, kad po pirmųjų tėvų nuopuolio nuodėmės keliu žengia ir jų vaikai: Kainas užmuša savo brolį, toliau Biblijoje pasakojama apie tvano bausmę, Sodomos ir Gomoros nuodėmes. Vartydami istorijos puslapius, susiduriame su nuolatiniais karais ir žudynėmis. Taikos ir ramybės laikotarpiai tėra tik trumpi atokvėpiai. Net išrinktoji tauta nuolat gundo Dievą savo neištikimybe. Pranašas tautą kaltina: „Jūsų rankos suteptos krauju, jūsų pirštai – kalte. Jūsų lūpos kalba melagystes, jūsų liežuvis šnabžda apgaulę. Nėra, kas keltų balsą už teisų reikalą, nėra kas teisingai gintųsi teisme” (Iz 59, 2–4). Ar tai tik tušti žodžiai, kurie šiandien prarado savo prasmę? Ar netinka pranašo žodžiai mūsų dienoms, mūsų žmonėms, mūsų tautos išrinktiesiems?! Teologija teigia, kad Dievas yra visur, tačiau ypatingu būdu Dievas yra žmoguje. Per savo malonę jis tiesiog pakeičia žmogaus prigimtį, ją sudievina. Padarydamas sunkią nuodėmę, žmogus tarsi suluošina savo sielą. Nusikaltęs žmogus pasaulį mato iškreiptą. Kaip dažnai jis save apgaudinėja, nuodėmę laikydamas dorybe. Godumą jis vadina protingu taupumu, kūniškumą pridengia oriu seksualinės revoliucijos vardu, kerštą laiko teisingumo atkūrimu, plėšikavimą ir sukčiavimą – socialinės teisybės ieškojimu, palaidumą – laisvės siekiu. Mūsų liberalioji visuomenė aukščiausiuoju gėriu laiko laisvę. Tačiau koks paradoksas: nežabotos laisvės rezultatus rodo perpildyti kalėjimai, pataisos namai, psichiatrinės ligoninės. Šiandien nenoriai kalbame apie nuodėmę. Šį žodį keičiame žodžiu „korupcija”, kuriuo išreiškiame visokį blogį. Dėl visko kalta korupcija. O kad yra nuodėmė, kad ji yra pirmasis korupcijos židinys, apie tai tarsi susimokę tylime. Šv. Jonas ragina savęs neapgaudinėti: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos” (Jn 1, 8).

Šiandien girdime Jono Krikštytojo žodžius, kurie tariami kiekvienoje šv. Mišių aukoje: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes”. Pranašas Izaijas savo pranašiškoje vizijoje jau mato tą Dievo Avinėlį: „Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų. Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli avinėlis, vedamas pjauti <…> taip jis nepratarė žodžio” (Iz 53, 6–7). Ypatingą simbolinę reikšmę avinėlis gavo išrinktosios tautos istorijoje. Išėjimo knygoje randame paties Dievo pamokymą Mozei: „Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį. <…> Jūsų avinėlis turi būti be trūkumų, vienerių metų patinėlis; <…> Laikysite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos, tada jis turi būti papjautas sambrėškio metu, dalyvaujant visai susirinkusiai Izraelio bendrijai. Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas. <…> Jį taip turėsite valgyti: susijuosę juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai yra Viešpaties Perėjimas”. Avinėlio krauju pažymėtos durų staktos gelbėjo žydų tautos kūdikius nuo mirties ir privertė faraoną išleisti juos iš Egipto žemės. Šis įvykis judėjams buvo ypatingos Dievo globos ženklas, ir Mozė įsakė išrinktosios tautos vaikams kasmet švęsti išėjimo dieną – Paschą. Tos šventės svarbiausia apeiga tapo šventinė vakarienė, kurioje buvo valgomas Velykų avinėlis. Ir Kristus su savo apaštalais šventė Paschos vakarienę. Naujajame Testamente randame tos vakarienės aprašymą: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams tardamas: Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti”. Girdėdami šiuos žodžius apaštalai pradeda nujausti, kad tikrasis Velykų avinėlis yra tarp jų, jo kraujas nuplaus pasaulio nuodėmes.

Mums, žemės vaikams, ypač brangus šis Kristaus simbolis, teikiantis pasitikėjimo ir drąsos. Joks kitas gyvulėlis nėra toks jaukus, paprastas, nepavojingas. Prie avinėlio gali artintis kas tiktai nori – didelis ar mažas, stiprus ar silpnas: avinėlis neturi nei kuo pulti, nei kuo gintis. Vokietijoje, Verdeno mieste, virš didžiųjų bažnyčios durų yra graži avinėlio skulptūra. Kaip ji čia atsirado? Kai buvo mūrijama ši bažnyčia, trūko apsauginė stelažų virvė, ir darbininkas žemyn galva krito žemėn. Čia pat prie bažnyčios ramiai ganėsi avinėlis. Darbininkas krito tiesiai ant gyvulėlio. Avinėlis žuvo, o darbininkas liko gyvas. Tai jis paprašė, kad virš didžiųjų durų būtų įamžintas avinėlio atvaizdas. Šiandien Bažnyčia mums primena, kad kiekvieną tikintįjį nuo amžinos nelaimės gelbsti Dievo avinėlis. Supraskime Bažnyčios rūpestį, kad Avinėlio auka nebūtų užmiršta. Supraskime jos įsakmų įpareigojimą branginti šią auką ir dalyvauti, kai ši auka sudabartinama ant mūsų altorių. Šv. Jonas savo Apreiškimo knygoje kalba apie naująją Jeruzalę ir jos grožį, tačiau pastebi, kad tame mieste nėra šventyklos, nes pats „Viešpats, visagalis Dievas ir Avinėlis, yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis”. Baigdamas tą skyrelį, apaštalas Jonas prideda šiuos žodžius: „Bet tenai niekada nepateks kas netyra, o tik tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje”. Tegu brangus mūsų tikėjimo simbolis, išreikštas Jono lūpomis, suteikia mums pasitikėjimo, drąsos ir noro savo vardus įrašyti į Avinėlio gyvenimo knygą.

Parengė V. S.