Netyroji dvasia

4 eilinis sekmadienis (B)
Įst 18, 15–20; 1 Kor 7, 32–35; Mk 1, 21–28

Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys aprašo įvykį, kuris mūsų laikų žmogui kelia abejonių. Vis dėlto mėginkime suprasti, ką sako šis skaitinys. Pagal to meto žydų papročius kiekvienas suaugęs vyras šabo dieną galėjo ateiti į sinagogą, paskaityti Biblijos ištrauką ir ją pakomentuoti. Šiandien aprašytas įvykis, kai Jėzui aiškinant Dievo žodį netyrosios dvasios apsėstas žmogus ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?” Šis epizodas duoda progą prisiminti dvasių pasaulį. Dvasinių būtybių, vadinamų angelais, buvimas yra tikėjimo tiesa. Šventasis Raštas liudija, kad dalis angelų atsisakė Dievui paklusti ir buvo Dievo atmesti. Pasak šventojo Petro, „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes”(2 Pt 2, 4). Maištaujančios, Dievui neklusnios, dvasios vadinamos įvairiais vardais: velnias, šėtonas, demonas. Šv. Jonas velnią vadina melo tėvu (plg. Jn 8, 44). Šėtonas, sugundęs pirmuosius tėvus, turėjo visai žmonijai pražūtingą įtaką. Tačiau šėtono galybė nėra begalinė. Jis galingas, bet vis dėlto – kūrinys, ir nepajėgus sutrukdyti plisti Dievo karalystei. Nors jo veikla padaro labai daug dvasinės, o netiesiogiai ir fizinės žalos atskiram žmogui bei visuomenei, vis dėlto Dievo Apvaizda, galingai ir maloningai vadovaujanti pasaulio istorijai, leidžia jam veikti. Dievo leidimas velniui veikti yra didelis slėpinys, tačiau mes žinome, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą” (plg. KBK 395).

Įsikūnijus Dievo Sūnui, šėtonas, be abejo, pajuto grėsmę savo viešpatavimui ir parodė ypatingą aktyvumą, kurį liudija Evangelija. Jis pirmiausia atakavo patį Kristų, kai jis dykumoje rengėsi savo misijai. Jėzaus viešojo gyvenimo metu piktoji dvasia įvairiais būdais provokavo Jėzų. Štai ir šios dienos pasakojime piktoji dvasia žmogaus lūpomis šaukia: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? <…> Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!” Jėzus autoritetingai sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!” Tą patį vakarą Jėzus „pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų” (Mk 1, 34). Negalima atmesti, kad anuo metu epilepsijos priepuoliai buvo laikomi velnio apsėdimais, bet taip pat neįmanoma visus Šventajame Rašte minimus atvejus aiškinti epilepsija. Jeigu mūsų dienomis nesigirdi apsėdimų, tai galima priskirti šėtono strategijai. Piktoji dvasia, besireiškianti aiškiais apsėdimais, taptų dvasinio pasaulio liudytoja. Velniui maloniau matyti žmones, netikinčius nei angelais, nei velniais. Reikia pripažinti pasaulyje siaučiantį blogį, kurio negalima paaiškinti vien žmogiškosios prigimties netobulumu. Pažvelkime į XX amžiaus istoriją. Prisiminkime 1941 metų birželio 14 dieną, kai prekiniuose vagonuose išvydome geriausius tautos vaikus. Už savaitės prasidėjęs karas tuomet pasirodė ne kaip nelaimė, bet kaip išvadavimas – savo namuose liko daug žmonių, kurie jau buvo trėmimo sąrašuose. Netrukus vėl matėme demonišką žydų tautos genocidą. Ar visa tai galima paaiškinti be piktosios dvasios veikimo?

Evangelijoje sakoma, kad sinagogoje buvo „netyrosios dvasios” apsėstas žmogus. Anot kai kurių aiškintojų, „netyroji dvasia” buvo pasiekusi didelių laimėjimų gundydama žmones nusidėti neskaistumu. Kristaus išvaryta ji išėjo iš nelaimingojo baisiai šaukdama. Tai reiškia, kad jai buvo skaudu palikti sau pavaldų žmogų. Šiandien „netyroji dvasia” gali jaustis patenkinta matydama, kad netyrumas yra apėmęs daugelį žmonių. Kokį pasitenkinimą turi jausti visos „netyrosios dvasios”, sulaukusios vadinamosios sekso revoliucijos! Kodėl irsta šeimos, kodėl mažėja naujagimių, kodėl išmetami gimę ir negimę kūdikiai? Tai sekso revoliucijos, kuri aukštyn kojom apvertė žmogiškas sąvokas, vaisiai. Žmogaus galia, skirta gausinti žmonių giminę, paverčiama šeimas griaunančia pramoga. Jėzaus išvaryta netyroji dvasia šiandien gali būti patenkinta net jai palankiais įstatymais. Šiandien apsėdimų randasi kitokia forma. Ką reiškia, kai jaunas žmogus negali gyventi be narkotikų? Kas suskaičiuos visus apsėdimus, kai žmogui vadovauja ne protas, bet įpročiai, iš kurių jis nepajėgia išsivaduoti?

Mūsų amžiaus žmogaus vienas pagrindinių bruožų – besąlygiškas laisvės siekis. Nereikalauk, neįsakinėk, nedrausk, nekliudyk! Visų poelgių pagrindinis motyvas – „aš noriu!” Piktajai, nešvariajai, suvedžiojančiai dvasiai nėra nieko lengvesnio, kaip vien savo norus tenkinančiam žmogui užmesti kilpą ant kaklo ir vesti jį bet kur. Tai šio amžiaus apsėdimai, kurie prasideda pirmąja cigarete, pirmu „pasimylėjimu”, pirmąja kvaišalų porcija ir baigiasi ligonine, kalėjimu ar savižudybe. Šia proga dera tarti žodį tėvams ir mokytojams. Šiuolaikinė pedagogika labai jautri vaikų teisėms, bet negalima pamiršti tėvų ir vyresniųjų teisių bei pareigų. Krikščioniškoji pedagogika negali atsisakyti ketvirtojo Dievo įsakymo. Vaikai privalo gerbti tėvą ir motiną. Bet ar apie tai galima kalbėti, kai vaikas šeimoje tampa tironu. Štai viename žurnale matytas humoristinis piešinukas: viduryje kambario išsižiojęs bliauna vaikas, o močiutė ir senelis neša žaislus, tėvas šliaužioja keturiomis vaidindamas arklį, mama skambina gitara, tikėdamasi nuraminti savo atžalą. Bet niekas neįstengia numaldyti verkiančio „tirono”. Stebint gyvenimą vis labiau aiškėja, kad auklėjimas be religijos, be autoritetų išsigimsta. Atsisakę Kristaus ir jo Bažnyčios grimztame į prietarus, sektas, moralinį palaidumą – patys griauname gyvenimo pagrindus. Šiandien tik Bažnyčia dar pajėgia pasakyti atvirą žodį. Ji skelbia Kristų, kuris turi galią išvaduoti nuo priklausomybės netyroms dvasioms.

Parengė V. S.