„Bažnyčios žinios“. 2006 sausio 18, Nr. 1. <<< atgal į numerio turinį

Jėzaus stebuklai

5 eilinis sekmadienis (B)
Job 7, 1–4.6–7; 1 Kor 9, 16–19.22–23; Mk 1, 29–39

Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie gausius Jėzaus stebuklus. Norėdami šią Evangeliją geriau suprasti, prisiminkime jo pirmuosius viešojo gyvenimo žodžius: „Prisiartino Dievo karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (plg. Mk 1, 15). Kas liktų iš Jėzaus žodžių, jeigu jie būtų neparemti darbais? Ar jis turėtų tautoje pasisekimą, jeigu savo žodžių nepatvirtintų darbais? Šios dienos Evangelijoje matome Jėzaus stebuklus, atskleidžiančius jo dieviškąją galią. Aplankęs apaštalų Petro ir Andriejaus namus, jis išgydo Petro uošvę, kuri tuoj pat galėjo garbingam svečiui patarnauti. Toliau Evangelijoje pasakojama: „Atėjus vakarui <…> jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų”. Šis paskutinis sakinys modernių laikų žmogui kelia įtarimų, kad tie stebuklai surašyti tik siekiant pabrėžti Jėzaus dievystę. Norintys Evangelijas matyti „nugrynintas“, be stebuklų, teigia esą jos rašytos jau įtikėjusių Kristaus dievystę autorių. Apaštalai, norėdami pabrėžti jo galią, jo gyvenimo istoriją apipynė stebuklais. Bet šitaip aiškinant stebuklus, iškyla klausimas, dėl ko įtikėjo patys apaštalai. Ne vienas, o visi vienuolika. Jo mokiniai Jėzų įtikėjo dar prieš jo prisikėlimą. Petrą išpažinti Jėzaus dievystę paskatino ne kas kita, kaip jo stebuklai. Kai Kristus apaštalų paklausė, ką jie apie jį mano, Petras visų vardu atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo sūnus!” (Mt 16, 16). Nejaugi Petras tai būtų pasakęs, o kiti mokiniai tam pritarę, nematydami jo žodžiuose ir darbuose nieko dieviško? Šiandien girdimą pasakojimą apie stebuklingus Jėzaus pagydymus aprašė apaštalo Petro mokinys Morkus, kurį Petras pakrikštijo ir supažindino su Jėzaus gyvenimu. Ar būtų įmanomas toks galingas ir toks vieningas apaštalų liudijimas, jeigu jie nebūtų patys matę Jėzaus stebuklų? Šv. Rašto tyrėjas M. Mešleris apie Evangelijas sako: „Turbūt nėra kito tokio istorinio veikalo, kuris būtų atsiradęs taip plačiai ir viešai žinomu būdu, kurio buvimas, tikėtinumas ir viešas vartojimas būtų taip griežtai liudijamas tokių patikimų ir gerbiamų liudytojų kaip Evangelijos”.

Jėzaus stebuklus liudija ne tiktai evangelistai, bet ir pats Jėzus. Antai Mato evangelijoje jis priekaištauja neįtikėjusiems miestams: „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine bei pelenuose (Mt 11, 21). Visi Šv. Rašto tyrėjai sutaria, kad tai yra tikri, autentiški Kristaus žodžiai. Šiais žodžiais jis paliudija savo stebuklus. Paminėjęs Dievo nubaustus miestus Jėzus teigia, kad jie būtų atgailoję, jeigu būtų matę jo darbus. Tuo jis apkaltina savo laiko netikinčius tautiečius: jie kaltesni už anų nubaustų miestų gyventojus, kurie būtų atgailoję, matydami tokius stebuklus. Kai kuriuos savo stebuklus Jėzus padarė šabo dieną, t. y. šeštadienį, kai buvo draudžiamas bet koks darbas. Žydai neneigia stebuklų, bet kaltina, kad tai daroma šeštadienį. Morkaus evangelijoje skaitome: „Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka. Fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną, kad galėtų jį apkaltinti. Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: ‘Stok į vidurį!’ O juos paklausė: ‘Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?’ Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: ‘Ištiesk ranką!’

Šis ištiesė, ir ranka atgijo. Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti” (Mk 3, 1–6). Pabandykime šį stebuklą iš Evangelijos išbraukti. Kas lieka? Visas pasakojimas praranda logiką, Jėzaus žodžiai apie šabą praranda prasmę. Tokių pasakojimų apie stebuklus, kurie siejasi su visa to meto aplinka, Jėzaus pokalbiais su paprastais žmonėmis bei fariziejais, Evangelijoje yra ganėtinai daug. Atmetus stebuklus, kaip tai nori padaryti evangelijų „grynintojai”, pati Evangelija visiškai praranda visą savo vertę.

Net priešiškai nusiteikę Jėzaus atžvilgiu fariziejai, to nenorėdami, patvirtina Jėzaus stebuklus. Kai minios su nuostaba klausinėjo: „Ar nebus šitas Dovydo sūnus?!“, fariziejai tai girdėdami sakė: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demono Belzebubo galia“ (plg. Mt 12, 22). Kad ir piktžodžiaudami, jie vis dėlto pripažįsta jo galią piktosioms dvasioms. O Jėzus ramiai jiems paaiškina, iš kur jo galia: „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė“ (Mt 12, 28). Ne kartą girdime žmones didžiuojantis: aš netikiu! Kadaise lankiau bažnyčią, dabar pakeičiau savo pažiūras… Kaip norėtųsi tokiam šviesuoliui sušukti: netiesa! Ne pažiūras pakeitei, bet gyvenimą. Tu savo pažiūras pritaikei savo nedoram gyvenimui. Atgailauk, taisykis – vėl sugrįš Dievas ir tikėjimas! Gyvenimas šią tiesą nuolat patvirtina: jeigu negyveni kaip reikalauja tikėjimas, būtinai pradėsi tikėti taip, kaip gyveni. Tik imk nepaisyti Dievo įsakymų, ir netrukus ateis diena, kai sakysi: „Dievo nėra, jis miręs”.

Šiandien dalis mūsų inteligentijos, dar neatsikračiusi sovietinio ateizmo, labai noriai kreipiasi į ekstrasensus, burtininkus, tvirtai tiki horoskopais bei astrologijos mokymais. Norėtųsi jiems sušukti: „Broliai, jeigu netikite Dievo Sūnų, pavartykite evangelijas – tą brangų Dievo laišką žmonėms. Remkitės ne horoskopais, bet tuo, kuris yra mūsų „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Parengė V. S.



© „Bažnyčios žinios“