Nuodėmių atleidimas

(7 eilinis sekmadienis; B)
Iz 43, 18–19. 21–22. 24–25; 2 Kor 1, 18–22; Mk2, 1–12

Šiandien Evangelija perteikia Kristaus žodžius paralyžiuotam ligoniui: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės”. Mes nujaučiame, kad ligonis laukė ko kito. Juk Jėzus jau buvo pagydęs daugelį žmonių. Taigi ir šis invalidas pirmiausia laukė pagydymo. Taip pat ir atnešusieji ligonį tikėjosi, kad Jėzus ligonio pagailės ir jį pagydys. Jėzus, tiesa, pagydo ligonį, bet pirmiausia atleidžia nuodėmes. Padaro tai, kas jam yra svarbiausia. Evangelijos pasakojimas mus skatina atsigręžti į nuodėmę. Dar niekada pasaulyje nebuvo taip mažai rūpinamasi nuodėme kaip mūsų laikais, ir, deja, niekada ji nebuvo taip išplitusi kaip nūdien. Mūsų amžius vadinamas informacijos amžiumi. Ko tik nesužinome iš spaudos, televizijos, interneto? Bet pamėginkite šiandieną surasti rimtos informacijos apie nuodėmę. Tikriausiai nepasiseks. O gal apie nuodėmę neverta kalbėti, nes ji prarado aktualumą? Vis dėlto Šventajame Rašte nuodėmės tema nuskamba labai dažnai. Pati pirmoji Šv. Rašto knyga pasakoja apie pirmųjų tėvų nuopuolį. Paragavę uždrausto medžio vaisiaus, pirmieji žmonės slapstėsi. Toliau toje pat knygoje skaitome apie Kainą, kurį Viešpats prakeikė už tai, kad jis užmušė savo brolį.

Nuodėmė sena, kaip sena žmonija, bet jos iš gyvenimo nepašalina nei mokslas, nei menas, nei technika. Nūdienos žmogui atrodo, kad kalbėti apie nuodėmę nemodernu: tai jau atgyvenusi sąvoka. Užuot sakę „nuodėmė”, mes verčiau sakome „klaida”, „nerūpestingumas”, „neišauklėjimas”… Kodėl taip nenoriai kalbame apie nuodėmę? Šį reiškinį galima būtų paaiškinti žmogaus perdėta savigarba. Mes labai nenoriai pripažįstame savo dvasios disharmoniją. Nuolat kuriame doro, garbingo žmogaus įvaizdį. Kai mums kas nors primena nuodėmę, mes vos akies krašteliu žvilgterėję į save pamatome, kad mūsų kilnaus ir doro žmogaus įvaizdis netikras. Modernioji askezė kalba apie dvejopą žmogaus paveikslą. Vienas – labai gražus, kilnus, doras ir šventas – toks, kokį prieš akis turėjo Dievas kurdamas žmogų. Kitą paveikslą pats žmogus susikuria. Žmogaus gyvenimo prasmė – artėti prie to idealaus paveikslo, kurį savo plane matė Dievas. Šiam žmogaus uždaviniui įgyvendinti labiausiai kliudo nuodėmė, nes ji nuolat iškreipia Dievo kūrinį. Kristus, prieš išgydydamas paralyžiuotąjį, pirmiausia norėjo atkurti žmoguje tai, kas jame buvo Dievo numatyta. Atleidęs jam nuodėmes, Kristus atkūrė jame Dievo paveikslą ir panašumą.

Kaip dažnai reikėtų mums pamąstyti apie dvejopą savo veidą: tą, kurį rodome žmonėms, ir tą, kurį nori mumyse regėti Dievas. Kristus mus įspėjo: „Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma” (Lk 12, 2). Pasakojama, kad Pranciškus Ksaveras, laivu plaukdamas į Indiją, pats skalbdavo savo baltinius. Kažkas pastebėjo, kad apaštališkajam pasiuntiniui nedera savęs žeminti tokiu darbu. Pranciškus į tai atsakęs: „Tėra tik vienas žmogų žeminantis dalykas – tai nuodėmė”. Niekas taip suprantamai ir apčiuopiamai nekalba apie nuodėmę kaip mūsų pačių sąžinė. Didysis rašytojas ir psichologas Dostojevskis sako, kad nusikaltėlis grįžta į nusikaltimo vietą. Jis tarsi nori save apgauti: gal tai nebuvo taip bloga, gal to apskritai nebuvo. Bet sąžinė nenumaldomai jam primena kiekvieną nusikaltimo smulkmeną. Žmogžudys Roskolnikovas, padaręs nusikaltimą, visiškai prarado ramybę. Sąžinės nerimas galiausiai privertė jį pasiduoti policijai. Kaip giliai į žmogaus širdį prabyla žmogaus sąžinė! Žmogžudys būtų viską atidavęs, kad tik kas būtų sugrąžinęs jam ramybę.

Didysis Indijos sūnus Mahatma Gandis dienoraštyje aprašo savo pirmąją vagystę. Jis buvo pasiskolinęs pinigų ir, neturėdamas iš ko jų grąžinti, pavogė savo tėvo auksinę apyrankę. Tėvas jos nepasigedo, ir vagystė liko nepastebėta. Deja, jaunuolis neturėjo ramybės. Kartą, sutikęs tėvą, jau norėjo prisipažinti, bet kažkas tarsi užčiaupė lūpas. Pagaliau savo kaltę surašė ant kortelės, prašydamas atleidimo. Ką tuomet išgyveno šis didis žmogus, žinome iš jo dienoraščio. Jame Mahatma rašo: „Tėvas, perskaitęs mano raštelį, užsimerkė ir, akimirką patylėjęs, raštelį suplėšė. Paskui pasakė: „Labai gerai, sūnau, kad šitai padarei”. Nuo to laiko mano santykiai su tėvu tapo visai kitokie. Supratau, kad aš tėvą myliu ir kad tėvas myli mane. Daugiau jokie šešėliai mūsų santykių nedrumstė”.

Ignaco Kliugo (I. Klug) knygoje „Sielos gelmės” aprašytas vieno nusikaltėlio skundas: „Kai girdžiu bažnyčios varpus, prieš mane iškyla mano vaikystės prisiminimai. Trumpam pasijuntu tarp savo namiškių, su kuriais nuskambėjus vakaro maldos varpui aš drauge melsdavaus… O, kad būčiau ir vėliau meldęsis, kad būčiau lankęs bažnyčią, kad būčiau stropiai dirbęs, užuot girtuokliavęs, – nesėdėčiau dabar pataisos namuose”.

Prisikėlusio Kristaus pirmasis pavedimas saviesiems apaštalams buvo nuodėmių atleidimas: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos” (Jn 20, 23). Kristus įsikūnijo, kentėjo, numirė ant kryžiaus ne tam, kad gydytų mūsų kūno ligas, bet kad pašalintų didžiausią kliūtį, kuri kaip neperžengiama siena skiria mus nuo Dievo. Savo Bažnyčiai jis paliko Susitaikymo sakramentą, griaunantį nuodėmės viešpatavimą. Ligonį Kristui atnešė keturi vyrai. „Negalėdami dėl minios prinešti jį prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis”. Vyrų pastangos pasiteisino. Mieli tikintieji, visos mūsų pastangos kovoje su nuodėme pasiteisina šimteriopai. Nepagailėkime pastangų – darbuokimės patys, padėkime savo vaikams, jaunimui, artimiesiems! Naudokimės mums Kristaus paliktomis priemonėmis! Mums prie Kristaus nereikia leistis pro stogą: bažnyčių durys atviros, klausyklose nesunkiai galime rasti kunigą, kuris ištars: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės”.

Parengė V. S.