Ne viena duona

(I gavėnios sekmadienis; B)
Pr 9, 8–15; 1 Pt 3, 18–22; Mk 1, 12–15

Pasibarstę galvas pelenais, pradedame šventą gavėnios laikotarpį. Tai yra laikas, kai tikintieji, prisimindami Kristaus pasninką dykumoje, stengiasi uoliau negu bet kada atlikti savo religines pareigas.

Kai kurie tėvai Velyknaktį pakrikštys savo kūdikius. Krikšto metu kunigas uždės tėvų ar krikštatėvių paruoštą baltą drabužį sakydamas: „Krikštu tapai nauju Dievo kūriniu, panašiu į Kristų. Šis baltas drabužis tebus tavo nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas. Tavo artimieji temoko tave žodžiu, teskatina geru pavyzdžiu, kad nekaltas ir šventas laimėtum amžinąjį gyvenimą”. Įteikdamas degančią žvakę kunigas sakys: „Deganti žvakė tegu primena tau Kristų – mūsų šviesą!” Šios apeigos kol kas tėra tik simbolinė išraiška tų lūkesčių, kuriuos puoselėja Bažnyčia teikdama Krikšto sakramentą.

Jau daug metų praėjo po tavo Krikšto. Šiandien, pradėdamas šventą gavėnios metą, klausk savęs, ar pateisinai Bažnyčios lūkesčius. Ką reiškia, kad mūsų šalyje tik 10 proc. pakrikštytųjų išliko praktikuojantys katalikai, dalyvauja šv. Mišiose, atlieka bent metinę išpažintį? Kur dingo kiti?

Didžiuojamės išsivadavę iš Rytų priespaudos, didžiuojamės tapę europiečiais, jaučiamės saugūs po NATO skėčiu, bet nepastebime, kad diena iš dienos silpsta mūsų moralinis atsparumas. Dori, sąžiningi mūsų tautiečiai vis dažniau reiškia susirūpinimą dėl išbujojusios korupcijos. Nejaugi dvasinės vertybės mums tapo visiškai nereikalingos? O juk jos lemia tautos dorą, kultūrą. Ten, kur nepaisoma Dievo įsakymų, jokia teisėsauga, joks švietimas neduos vaisių.

Kadaise kunigas J. Lomanas savo knygą pavadino labai taikliai: „Quo vadis modernioji Europa?“ („Kur eini, modernioji Europa?“). Ji išleista 1932 metais. Rūpestis dėl Europos tuomet buvo labai aktualus. Rytuose jau buvo įleidęs šaknis komunistinis režimas, Vakaruose skambėjo nacistiniai šūkiai. Didžiųjų tautų grumtynių perspektyva buvo akivaizdi. Šis Lietuvos kunigas, gyvenęs nuošaliame Pasvalio miestelyje, matydamas, kaip žmogus sukyla prieš Dievą, pranašavo Europai liūdną ateitį. Nepraėjo nė dešimt metų, kai įsiplieskė Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs apie 50 milijonų gyvybių. Šiandien matydami savo tautos moralę privalome klausti: „Quo vadis, modernioji Lietuva“? Kas šiandien galėtų mūsų tautą sugrąžinti prie tų moralinių vertybių, kurios lydėjo ją 1918 metais?

Kristus savo viešąjį gyvenimą pradėjo skelbdamas prisiartinusią Dievo karalystę ir ragino: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Krikščionio gyvenime atsivertimas turi būti nuolatinė būsena. Šiandien visu rimtumu save klauskime, kas man nutiktų, jeigu šią naktį mane pasišauktų Viešpats? Kaip atrodo mano Krikšto drabužis? Ar galiu su juo pasirodyti vestuvių puotoje? Prisiminkime, kas nutiko žmogui, kuris į Karaliaus vestuvių pokylį pateko nepasirengęs. Karalius, atėjęs į vestuvių menę ir pamatęs žmogų, nepasipuošusį vestuvių drabužiu, jam tarė: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ (Mt 22, 12). Gerasis Dieve, kada mane pasikviesi? Kiek dar dienų man atseikėta? Kokia turėtų būti mano gavėnia, kad Velyknačio pamaldose galėčiau nuoširdžiai atnaujinti savo Krikšto pažadus.

Pirmas žingsnis, kurį šią gavėnią privalai žengti – tai rimtai permąstyti savo religinį gyvenimą. Klausk savęs, ar nepasidavei išbujojusiai nepalankiai opinijai savo Bažnyčios atžvilgiu. Deja, reikia pripažinti, kad mūsų laikai nėra palankūs Bažnyčiai. Mūsų karta yra auklėta tėvų, kuriems buvo sunku išpažinti savo tikėjimą. Tėvai dažnai net nuo savo vaikų slėpė savo įsitikinimus. Mokyklose vienas pirmųjų uždavinių buvo – įdiegti į vaikų sąmonę ateistinę pasaulėžiūrą. Iš tiesų sovietmečio padarytos žaizdos labai skaudžios. Išsivadavę iš sovietinių gniaužtų, patekome į kitą erdvę, kuri mus apakino medžiaginių vertybių spindesiu. Pasinėrę į savo buitinius reikalus, vis rečiau sudedame rankas maldai. Savaitgalį skiriame vien savo poilsiui bei pramogoms, po kurių dažnai būna sunkus pirmadienis.

Šiandien, nesidairydamas į kitus, tvirtai pasiryžk šią gavėnią atkurti savo nutrūkusią draugystę su tave mylinčiu Dievu. Klausk savęs, ar neužmiršai trečiojo Dievo įsakymo, pamiršdamas savo pareigas Dievui. Ar nepasisavinai Dievui skirtų valandų, ar nepaniekinai Kristaus aukos, sekmadienį paskyręs vien tik savo pramogoms? Gavėnios metu visose bažnyčiose kviečiama į susikaupimo dienas. Tai tarsi mūsų dvasinio gyvenimo revizija. Atidžiai išklausytas Dievo žodis, gera išpažintis – tai naujas impulsas atgaivinti savo ryšį su Dievu, susigrąžinti Dievą į savo širdies šventovę.

Prelatas L. Tulaba savo pamokslų knygoje pasakoja tokį įvykį. Vienoje šeimoje jauna mergina paliko savo šeimą ir išvyko į miestą. Tėvas ilgai jos ieškojo, kol pagaliau surado viename didmiestyje. Ji buvo tapusi viešnamio preke. Susitikęs savo dukrą tėvas tikėjosi ją susigrąžinti į šeimą, bet duktė atkirto: „Aš negrįšiu, nenoriu turėti su jumis nieko bendro!“ O tėvas su ašaromis akyse kalbėjo: „Aš tik noriu, kad užmirštum viską, kad būtum laiminga“. „Niekas jau man laimės nesugrąžins, – atsakė dukra. – Verčiau jūrai atiduosiu savo kūną, negu tokia grįšiu namo”. Tėvas vis maldavo: „Brangioji, prisimink, kai sėdėjai man ant kelių, glausdavaisi prie mano krūtinės, aš pasakodavau tau pasakas…“ Staiga mergaitė sukukčiojo, suklupo prie tėvo kojų, apkabino jo kelius ir išverkė visą savo skausmą.

Ne vienas jaunuolis ar mergaitė šiandien blaškosi nepajėgdami išsivaduoti iš savo nuodėmingų įpročių, blogų draugų, priklausomybės nuo įvairių svaigalų. Ši gavėnia jiems galėtų būti gelbėjimosi laivas, jeigu tik išdrįstų sau pasakyti: „Kelsiuos ir eisiu pas tėvą“. Visi privalome būti susirūpinę savo jaunąja karta. Tiesa, jaunimas nemėgsta nei įsakymų, nei patarimų. Vis dėlto paraginkime juos, su pasitikėjimu melskimės už juos, tikėdami, kad Dievui nėra negalimų dalykų.

Parengė V. S.