Dievas yra Meilė

(IV gavėnios sekmadienis; B)
1 Kr 36, 14–17.19–23; Ef 2, 4–10; Jn3, 14–21

Žodžius, kuriuos ką tik girdėjome, užrašė apaštalas Jonas – mylimais Jėzaus mokinys. Jis vienintelis užrašė šį brangų paties Dievo Sūnaus liudijimą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet, kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas”. Niekur kitur taip ryškiai neatsiskleidžia Jėzaus įsikūnijimo esmė ir prasmė kaip šiuose žodžiuose. Tai yra visos Evangelijos santrauka. Šiandien drauge su Nikodemu apmąstykime šiuos dieviškus žodžius, bylojančius, koks artimas mums yra Dievas. Dievas pamilo pasaulį! Prie šio sakinio sustokime. Kas yra Dievas, kas yra pasaulis?

Karalius Dovydas, susimąstęs apie Dievo didybę, visus kviečia Dievui nusilenkti ir atiduoti jam deramą šlovę: „Šlovinkit Viešpatį, saule ir mėnuli, šlovinkite jį, visos mirksinčios žvaigždės! Šlovinkite jį jūs, dangaus aukštybės, ir jūs, vandenys iš dangaus skliauto!” (Ps 148). Šv. Tomas Akvinietis, mąstydamas apie Dievą, teigia, kad Dievas – viso ko Kūrėjas turi visus tobulumus, kurie tik gali būti pasaulyje. Jis yra grožis ir tiesa, galia ir gerumas, teisingumas ir meilė. Jis yra amžinas, nekintantis, visur esantis. Visi šie Dievo tobulumai neturi jokių apribojimų. Tad šis didysis, neaprėpiamasis, amžinasis ir galingasis Dievas pamilo pasaulį. Kalbėdamas apie pasaulį, Kristus pirmiausia turi mintyje žmogų – žemės valdovą. Toji Dievo meilė nėra abstrakti: jis myli ne tiktai žmoniją kaip tokią, bet kiekvieną konkretų žmogų. Jis myli ir tave, mielasis klausytojau! Jis taip tave myli, tartum tu būtum vienintelis visoje žemėje. Kaip dieviškosios meilės įrodymą Jėzus mums primena Kryžių. Skaičių knygoje pasakojama, kaip žydams murmant prieš Dievą tauta buvo nubausta nuodingų žalčių antplūdžiu. Daug izraelitų nuo jų įgėlimų mirė. Tuomet Mozė, Viešpaties pamokytas, padirbdino varinį žaltį ir iškėlė jį ant stulpo. Žalčių sužeisti žmonės žvelgė į pakeltą varinį žaltį ir liko gyvi (plg. Sk 21, 5–9). Pats Kristus šiandien šį iškeltą žaltį aiškina kaip nukryžiuotojo Dievo Sūnaus simbolį: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą”.

Kryžiuje, kaip niekur kitur, matome Dievo meilę pasauliui. Šiandien atgaivink pasitikėjimą Dievu, kuris, tave gelbėdamas, atsiuntė savo Sūnų. Pasitikėk ne tik tuomet, kai širdyje ramu, kai lengva melstis, mylėti Dievą ir pasaulį, bet ir tada, kai pagundos pasirodo per didelės, kai išpažinęs nuodėmes vėl suklumpi. Remdamasis Viešpaties žodžiais patikėk, kad ir koks silpnas būtum, Dievas tave myli. Galbūt kaip tik tuomet, kai tau atrodys, kad blogis tavo širdyje ima viršų, pajusi ištiestą mylinčią Dievo ranką ir, jo padrąsintas, vėl atkursi savo širdyje Dievo šventyklą. Paskutinės vakarienės metu Jėzus kalbėjo: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Šiandien sakyk su šv. Pauliumi: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas bekaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks?“ (Rom 8, 31–34). Kaip gera girdėti tiek daug vilties teikiančius žodžius. Bet ar nėra čia pavojaus, kad Dievo gerumą palaikysime jo silpnumu? Šventasis Raštas kalba ne tiktai apie paklydusią avelę, kurią ganytojas suranda ir grąžina į ganyklą, bet ir apie ožius, kurie atskiriami nuo avių, kad amžiams būtų atmesti. Kas gi teisus? Ar tas, kuris kalba apie Dievo gailestingumą, ar tas, kuris grasina teismu?

Prisiminkime sūnaus palaidūno palyginimą. Mylimasis sūnus, trokšdamas laisvės, išsireikalauja visą savo dalį ir palieka savo tėvą. Palaidai gyvendamas, jis išeikvoja savo lobį. „Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo“ (Lk 15, 14–16). Jam iškyla lemiamas klausimas: ar likti prie kiaulių, ar grįžti pas tėvą. Nuo to dabar priklauso sūnaus tolesnis likimas. Kaip dažnai žmogus, atmetęs Dievą, nuklysta į šunkelius. O kad tokiu metu jis prisimintų savo Tėvą, kuris atidavė viengimį Sūnų. Ko reikia, kad Tėvas dovanotų? Sūnus palaidūnas, apsvarstęs savo gyvenimą, nutarė: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą…“ Koks nuostabus tas Tėvas, ne tiktai mylįs savo vaikus, bet ir gerbiąs jų laisvę. Jaunesnysis troško laisvės, ir tėvas, nors su skaudama širdimi, jį išleido. Bet pasvarstykime, ar tėvas ir sūnus susitaikytų, jeigu sūnus nebūtų sugrįžęs?! Ar būtų galėjęs tėvas sūnų apkabinti, priglausti prie krūtinės, jeigu sūnus būtų likęs prie kiaulių?! Ar būtų tėvas iškėlęs puotą, suradęs sūnui puošnius drabužius, užmovęs žiedą, jeigu sūnus nebūtų sau pasakęs: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą”? Gavėnia yra pats tinkamiausias metas grįžti pas Tėvą. Tegu ši gavėnia, atliktos rekolekcijos, velykinė Komunija, uolus dalyvavimas Mišių aukoje atgaivina mūsų dvasią, kad per Velykas džiaugtumės ir bundančiu pavasariu, ir savo sielos prisikėlimu.

Parengė V. S.