Kryžiaus galia

(V gavėnios sekmadienis; B)
Jer 31, 31–34; Žyd 5, 7–9; Jn12, 20–33

Skaitydami Evangeliją vienur kitur randame tokius Jėzaus žodžius: „Mano valanda dar neatėjo”. Šiandien ką tik nuskambėjo kitokie jo žodžiai: „Atėjo valanda”. Tai valanda, kai žmogaus Sūnus įvykdys tai, ką jam nuo amžių yra skyręs dangiškasis Tėvas. Tam įvykiui buvo rengiama išrinktoji tauta, apie tai kalbėjo pranašai. Ši valanda yra lemtinga visam pasauliui. Pasak Kristaus: „Dabar teisiamas šis pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan”. Paskutiniai šio sekmadienio Evangelijos žodžiai mūsų širdžiai itin brangūs: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs”. Juos tegalėjo pasakyti tik tas, kuris yra Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga, kuris savo žvilgsniu jau mato nesuskaičiuojamas žmonių minias, suklupusias prieš šventą Kryžių. Jis mato visus atgailojančius, kuriuos šventasis Kryžius patraukė prie Dievo. Jis mato visus kukliai laukiančius prie klausyklų, trokštančius vėl grįžti pas savo Tėvą. Viduramžiais kai kuriuose kraštuose buvo paprotys parodyti žmogžudžiui jo nusikaltimo auką. Žudikui parodydavo jo nužudyto žmogaus lavoną. Atsitikdavo, kad žudikas, pamatęs savo auką, imdavo gailėtis dėl savo kalčių. Toks žudiko susitikimas su savo auka buvo vadinama akistata. Šiandien mes visi esame akistatoje su savo auka – su nukryžiuotuoju Jėzumi Kristumi. Tiesa, šiandien kryžiai pridengti gedulo ženklu, bet mes gerai žinome, ką slepia tas gedulo šydas. Už jo – nukankintas Jėzaus kūnas, kuris pasak pranašo: „Buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis” (Iz 53, 5). Ant kryžiaus Viešpats apnuogintas. Jo galva vainikuota erškėčių vainiku. Kokias mūsų nuodėmes atperka erškėčių vainiku papuošta Kristaus galva? Pirmiausia prisiminkime savo puikybę. Tarp didžiųjų nuodėmių ji įvardyta kaip pirmoji. Viešpatie, ar ne per gausiai apdovanojai žmogų? Ar ne tavo dovanos pažadino pirmųjų tėvų troškimą susilyginti su tavimi? Žmonijos istorijoje matome nuolatinį žmonių troškimą viešpatauti, vadovauti, pavergti, kitus nustelbti ir pažeminti. Net šventose tarnybose puikybė kelia savo galvą ir trukdo prisiminti, kad tu, Viešpatie, savo mokiniams plovei kojas. Aš matau, Viešpatie, tave apnuogintą. Bet ar tik budeliai plėšė tavo drabužius? Ar ne dabar atperkamas visoks apsinuoginimas, neskaistumas, nekuklumas?

Tavo rankos prikaltos. Ar ne dabar atperkamas visas blogis, kurį darėme savo rankomis? Kiek jos grobė, žalojo, naikino, piktino? Tavo pervertose rankose nieko nėra, jos viską išdalijo iki paskutinio kraujo lašo. Kojos, kurios tave nešiojo Palestinos keliais ir takeliais, – prikaltos. Jos nešė gerąją naujieną, ėjo ežero bangomis, jas ašaromis nuplovė atgailaujanti nusidėjėlė, o dabar jos prikaltos. Šiandien visi privalome pamąstyti apie savo žingsnius – gerus ir blogus. Kur mus nešiojo mūsų kojos? Ar tik ten, kur laukė pareigos? O gal ten, kur žūsta ir laidojamos dorybės? Kareivio ietis pervėrė Jėzaus šoną, ir paskutiniai kraujo lašai susigėrė į žemę. Nustojo plakusi tiek daug mylėjusi širdis. Viešpatie, šiandien aš matau tave prikaltą prie kryžiaus, bet nematau Tavo šventos širdies, kuri budelio ieties smūgiu buvo perverta; tačiau tvirtai tikiu, kad toji pilna meilės širdis visuomet yra pasirengusi mane priimti, už mane permaldauti ir mane apsaugoti. O dieviškasis mano Gelbėtojau, mano nuodėmių auka, miręs žmonių išganymui! Štai prieš tave vienas iš tavo kankintojų! Puolu prie tavo kojų apverkdamas savo nuodėmes ir meldžiu su gyvu tikėjimu ir tvirta meile: neleisk, kad tavo kraujas būtų veltui už mane išlietas. Neleisk, kad mane pralenktų bedieviai ir nusidėjėliai.

Paklausykime vieno atgailautojo istorijos. Tai pasakojimas apie turtingų Florencijos aristokratų Gvalbertų šeimos sūnų – jaunuolį Joną. Šeimoje buvo dar vienas sūnus – Hugonas. Šioje darnioje šeimoje įvyko didelė nelaimė. Vienas nedoras žmogus nužudė Jono brolį Hugoną. Jono tėvas savo kitą sūnų prisaikdino įvykdyti garbės kerštą. Jonas tėvo įpareigojimą priėmė kaip šventą prievolę. Jis jau neblogai valdė ginklą, bet dabar treniruojasi kautis dar intensyviau, kad susitikęs brolio žudiką galėtų jį tvirta ranka pribaigti. Likimas Jonui buvo palankus. Grįždamas iš vienos savo kelionės į Florenciją, siauroje gatvelėje sutiko ieškomą žmogų. Buvo Didysis penktadienis. Bažnyčiose vyko Kryžiaus pagerbimo pamaldos. Tik Jonui dabar tai nerūpėjo. Atpažinęs savo šeimos skriaudiką, Jonas kardu užsimoja mirtinam smūgiui. Žmogžudys puolė jam į kojas ir maldavo: „Kenčiančio Jėzaus vardan pasigailėk manęs”. Valandėlę abu tarsi sustingo. Paskui Jonas ištiesė brolio žudikui ranką sakydamas: „Ko prašai Jėzaus vardu, aš negaliu atsakyti. Atleidžiu tau, kaip Jėzus atleido savo priešams”. Grįždamas į namus, Jonas užėjo į bažnyčią. Ilgai žiūrėjo į kryžių ir matė, kad Viešpats jam nulenkė galvą. Toji diena buvo jo gyvenime lemtinga. Netrukus jis tapo garsiu vienuoliu, savo žodžiais ir gyvenimo pavyzdžiu daugeliui žmonių grąžinusiu tikėjimą. Bažnyčia paskelbė jį šventuoju.

Apie šventą kryžių reikėtų kalbėti labai daug. Šiandien tvirtai įsisąmoninkime du dalykus. Pirma – Kristaus kryžius mums iškalbingai byloja, kad nuodėmė nėra nevertas mūsų dėmesio mažmožis. Žvelgdamas į Kryžių, prisimink, kad šios ištarmės pareikalavo nuodėmė. Nuo šiol kiekviena nuodėmė yra Kryžiaus paniekinimas. Antra – tas pats Kryžius yra mūsų viltis. Apie garsųjį Švedijos rašytoją A. Strindbergą pasakojama, kad jis, jausdamas artėjančią mirtį, susirūpino dėl savo nerūpestingai prabėgusio gyvenimo. Jį apėmė baimė ir jis vis dažniau mąstė apie Kristaus kančią. Prieš pat mirtį rašytojas silpnu balsu prašė savo artimuosius, kad ant jo karsto būtų pritvirtintas kryžius su užrašu: „Ave, crux, spes unica!” (Būk pasveikintas, kryžiau, vienintele viltie!) Šiandien, Kančios sekmadienį, įrašykime šiuos žodžius į savo širdį.

Parengė V. S.