Atsiverskite

III Velykų sekmadienis (B)
Apd 3, 13–15. 17–19; 1 Jn 2, 1–5; Lk 24, 35–48

Šiandien girdime reikšmingus prisikėlusio Jėzaus žodžius: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 46–47). Atsivertimas tebūna šio pamokslo tema.

Senajame Testamente randame daugybę pamokymų, raginančių nusidėjėlius atsiversti. Antai Izaijo knygoje skaitome: „Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui“ (Iz 1, 16–17). Jonas Krikštytojas savo veiklą pradėjo kviesdamas: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė” (Mt 3, 2). Viešpaties Jėzaus pirmieji viešojo gyvenimo žodžiai buvo: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).

Visas prisikėlusio Kristaus elgesys ir žodžiai rodo, ko jis laukia iš savo atpirktų žmonių. Tai matome ir šios dienos Evangelijoje: „<…> visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų“ (Lk 24, 47). Kristaus troškimą matyti naują, pasikeitusį žmogų liudija Prisikėlusiojo dovana apaštalams: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Ar įmanomas atsivertimas be nuodėmių atleidimo, be sielos nuplovimo, širdies šventovės išvalymo? Sugrįžusį sūnų palaidūną tėvas aprengė naujais drabužiais, užmovė žiedą, surengė puotą. Bet tai įvyko tik tuomet, kai sūnus sugrįžo.

Gražų atsivertimo pavyzdį pateikia pati Evangelija pasakodama apie muitininką Zachiejų. Nesąžiningai rinkdamas mokesčius, jis praturtėjo, bet nesijautė ramus. Sužinojęs, kad į jo miestą Jerichą atvyko Jėzus, jis stengėsi jį pamatyti. Būdamas mažo ūgio, užlipo į medį. Kai Viešpats pirmas jį prakalbino pavadindamas vardu ir pasisiūlė jį aplankyti, tai buvo taip nelaukta ir netikėta, kad Zachiejaus širdis suspurdėjo iš susijaudinimo. Jam pasirodė, kad ši valanda jo gyvenime yra lemiama. Prieš jo akis atsivėrė naujas pasaulis. Gal jis jau matė tą pasaulį, bet tarsi per šydą, gal jo ieškojo, bet be kelrodžio. Kai Jėzus čia pat, jo namuose, – jam viskas nušvito nauja šviesa. Jis paskelbė gal jau pasąmonėje subrandintą sprendimą: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jeigu ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8).

Niekada neatsiversime, jeigu nematysime savo tikrosios padėties. Kol gyvename Velykų nuotaika, paklauskime savęs, koks yra mano santykis su prisikėlusiuoju Kristumi. Ar Kristus yra viso mano gyvenimo centras? Ar jo Evangelija lemia mano gyvenimą? Jeigu savo gyvenime sieki tik materialių vertybių, rūpiniesi vien gerove, prestižu ir patogumais, visai nekeldamas savo gyvenimo prasmės klausimo, sunku tikėtis, kad atsiversi ir seksi Kristų. Esi panašesnis į Evangelijos turtuolį, kuris, jo laukams užderėjus, rūpinosi, kur sukrauti derlių: „Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 18–20). Atsiversti – tai nulipti nuo sosto ir jį užleisti tam, kuriam tas sostas priklauso.

Dievas, skatindamas atsiversti, elgiasi kaip geras tėvas, kuris vaiką ir pabara, ir meiliai priglaudžia. Motina, norėdama vaiką sudrausminti, jam primena: „Vaikeli, daugiau taip nedaryk, nes, kai sužinos tėvelis, bus blogiau“. Vaikui reikia jausti tėvo ranką.

Amžino atminimo teologijos profesorius kun. J. Grigaitis klierikams ne kartą pasakojo apie vieno sovietų lakūno karininko maldą. Kovos metu pašautas jo lėktuvas ėmė kristi žemyn. Ateistiškai išauklėtas, niekada gyvenime nesimeldęs, lakūnas staiga ėmė melstis. Karininkas liko gyvas ir šį savo išgyvenimą papasakojo kunigui. Kas gi paveikė šį lakūną? Nesuklysime pasakę – baimė. Kaip dažnai mes prisimename Dievą, kai mus ištinka netikėti išbandymai. Tada atsiranda ir Dievas, ir Bažnyčia, ir klausykla. Bet ar baimė yra svarbiausias Dievo įrankis? Kas dar gali paskatinti žmogų atsiversti?

Pamokslininkas A. Cimermanas pasakojo apie nevisavertiškumo jausmo kamuojamą mergaitę, kuri buvo vieniša, vengė bet kokios draugystės. Bet vienu metu žmonės pastebėjo, kad ji pasikeitė, pagražėjo, tapo linksmesnė, kalbesnė. Kas ją taip pakeitė? Netrukus paaiškėjo, kad ją pakeitė laiminga meilė: ji pamilo ir buvo mylima... Kiekvieną žmogų tikram atsivertimui tegali pažadinti Dievo meilė. Bet toji meilė – tai abipusio suartėjimo vaisius. Dievas tau jau parodė savo meilę. Dievas laukia tavo atsiliepimo. Ak, ta meilė! Kokia didelė tai Dievo malonė. Kai būname bažnyčioje, įsižiūrėkime į kryžių, pamąstykime, kiek šventųjų tokie tapo įsigilinę į kryžiaus slėpinį, kuriame meilė išrašyta pačiomis ryškiausiomis raidėmis. Visomis savo išgalėmis stenkimės suprasti kryžiaus kalbą.

Apie garsųjį vienuolį šv. Pilypą Benicijų (+1285) pasakojama, kad būdamas mirties patale jis netikėtai prakalbo ir silpnu balsu paprašė: „Paduokite man mano knygą”. Vienas budinčių vienuolių paėmė ant stalo gulinčią knygą ir ją ištiesė ligoniui. Bet šis pajudinęs galvą vėl prašė paduoti knygą. Ligonio žvilgsnis buvo nukreiptas į kryžių. Tuomet kryžius nuo sienos buvo nuimtas ir paduotas ligoniui į rankas. Dabar ligonis pritariamai ištarė: „Taip, ši knyga man brangiausia. Joje radau kelią, tiesą ir gyvenimą. Su ja noriu baigti savo gyvenimą“.

Mieli tikintieji, kryžius tebūna mums visiems brangiausia knyga. Ji mums padės suprasti, kas yra nuodėmė. Joje perskaitysime gražiausius žodžius apie Dievo meilę.

Parengė V. S.