Vynmedžio šakelės

V Velykų sekmadienis (B)
Jn 15, 1–8

Palyginimą apie vynmedį ir šakeles Kristus pasakė Paskutinės vakarienės metu, kai apaštalams atskleidė giliausią Dievo ir žmogaus vienybės slėpinį. Jis davė apaštalams valgyti ne duoną, bet savo Kūną, davė gerti ne vyną, bet savo Kraują. Tada tarp Jėzaus ir apaštalų gimė vienybė, kurią Kristus palygino su vynmedžio kamieno ir šakelių bendrumu: kamienas ir šakelės – tas pats vynmedis. Vykdydama Kristaus pavedimą Bažnyčia Eucharistijos aukoje tęsia Kristaus vienijimo misiją. Jokie kiti Kristaus žodžiai nėra taip patikimai paliudyti ir rūpestingai saugomi, kaip ištarti Paskutinės vakarienės metu. Skaitykime Mato, Morkaus, Luko evangelijas, skaitykime Pauliaus žodžius – visur rasime tą patį liudijimą: „Paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: ’Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas’. <…> Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: ’Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas’” (Lk 22, 19–20). Šv. Mišiose dalijamą konsekruotą duoną vadiname Komunija; šis žodis reiškia dvejopą bendrumą: tai Kristaus ir priimančių jo Kūną bendrumas bei tikinčiųjų tarpusavio bendrumas, kylantis iš bendro dalyvavimo šventojoje Komunijoje. Kristaus ir tikinčiojo vienybė sukuriama jau Krikšto metu, kai žmogus per pašvenčiamąją malonę tampa dieviškosios prigimties dalininku (plg. 2 Pt 1, 4). „Kristaus Kūno priėmimas palaiko, praturtina ir atnaujina per Krikštą gautą malonės gyvenimą” (KBK, 1392). Tinkamai priimdamas Komuniją, tu gali su šv. Pauliumi tarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20).

Kristaus ir tikinčiojo vienybei išreikšti Bažnyčios tėvai pasitelkdavo įkaitintos geležies palyginimą. Geležis, laikoma ugnyje, įgyja ugnies savybių – jos karščio ir spindėjimo. Iš tiesų panašiai įvyksta ir žmogui, kuris per Komuniją patenka į Dievo meilės karštį. Ar tada jo širdyje neįsiliepsnoja Dievo meilė? Netrukus bus tęsiamos šv. Mišios. Kunigas į vyno taurę įlašins keletą lašų vandens. Vandens lašeliai – tai žmogaus prigimties simbolis. Patekęs į vyną vandens lašelis visiškai susilieja su vynu. Panašiai ir žmogaus prigimtis susivienija su dieviška Kristaus prigimtimi. Kai konsekruojamas vynas, konsekruojamas ir vandens lašelis. Tačiau vynmedis turi ne vieną šakelę. Tarpusavyje jos taip pat yra vienybėje. Šv. Paulius Laiške korintiečiams rašo: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16–17). Būdami vienybėje su Kristumi, būtinai turime jaustis vieningi ir tarpusavyje. Kalbėdamas apie Eucharistiją Tomas Akvinietis primena, kad šio sakramento medžiaga – kviečiai ir vynas slepia savyje svarbų pamokymą: kaip iš daugelio grūdų iškepta duona ir iš daugelio uogų išspaustas vynas tampa viena, taip mes visi, priimantieji šį sakramentą, jungiamės į viena. Šv. Auksaburnis krikščionių vienybę laiko jų skiriamuoju ženklu: „Galite daryti tūkstančius stebuklų, bet jeigu jūs nebūsite tarp savęs viena, tuomet pasitarnausite tik savo pajuokai”. Prisiminkime Kristaus, aukščiausiojo kunigo, maldą. Didžiausias jo troškimas – krikščionių vienybė. Prieš savo kančią Kristus meldė: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. <…> Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 11. 21). Iš tiesų Bažnyčią mes galime suvokti kaip vynmedį, kurio šakelės, mintančios tais pačiais gyvybės syvais, yra vienybėje ne tiktai su vynmedžiu, bet ir tarpusavyje. Prisiminkime tas valandas, kai mūsų ryšys su vynmedžiu buvo nusilpęs – nedaug trūko, kad jis visai išnyktų. O gal ne vieną kartą tas ryšys buvo nutrūkęs? Ar nepasijutome tuomet susvetimėję, praradę širdies ryšius su savo artimaisiais? Dangiškasis Tėvas rūpinasi savo šakelėmis: „Kiekvieną vaisingą šakelę [jis] apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių” (Jn 15, 2). Ačiū tau, Tėve, kad kartais skaudžiai genėji savimeilės ūglius, trukdančius man būti vaisinga šakele. Tai skaudu, bet reikalinga.

Televizijos ekranuose daugelis matėme puikų filmą, vaizduojantį galiūno laivo „Titaniko” tragediją. Laivui skęstant žmonių sumaištyje orkestras vis grojo visame pasaulyje žinomą giesmę „Dieve, arčiau tavęs”. Ar nepanašus mūsų gyvenimas į buvimą skęstančiame laive? Kasmet, kasdien leidžiamės į dugną. Ar ne laikas pažvelgti į savo širdies gelmes ir šauktis: „Dieve, arčiau tavęs”. Ak, paslaptingasis žmogau, tu ir bėgi nuo Dievo, ir vėl jo šaukiesi. Dažnai tu pats nežinai, ko trokšti. Pavartykime filosofijos istorijos knygas – kiek nerimo, nusivylimų, kiek skausmingų ieškojimų! Atėjęs Kristus nekūrė naujų filosofinių sistemų, tik pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn, 14, 6). Šiandien girdime Jėzų sakant: „Aš esu tikrasis vynmedis”. Tai reiškia, kad gyventi prasmingai ir vaisingai įmanoma tik vienybėje su vynmedžiu, tik būnant prigludusiam prie kamieno, naudojantis vynmedžio teikiama gyvybe. Deja, nūdienos žmogaus nedomina nei Jėzaus asmuo, nei jo palikta Bažnyčia, nei jos teikiamos malonės. Didysis mūsų dienų žmogaus rūpestis – bet kuria kaina neatsilikti nuo gyvenimo, pasisemti kuo daugiau malonumų. Vis dėlto jau laikas mums plačiau atmerkti akis, pradėti brandžiau mąstyti. Jokios ideologijos, jokie vadai ar partijos nepasotins mūsų širdies. Žmogus gyvas ne vien duona. Jam reikia sielą gaivinančios Dievo malonės. Prigludę prie dieviškojo vynmedžio, maitinkimės dieviškosios gyvybės syvais, kad, laikui atėjus, atiduotume savo subrandintus vaisius.

Parengė V. S.