Dievo rankose

12 eilinis sekmadienis (B)
Mk 4, 35–41

Šiandien iš Viešpaties lūpų girdime ir padrąsinimą, ir priekaištą. Po dienos darbų Jėzus su mokiniais sėdo į valtį, kad kitame ežero krante bent šiek tiek pailsėtų. Sėdėdamas valties gale Jėzus užmigo. Tuo tarpu pakilo didžiulė vėtra. Genezareto ežeras, dėl savo didumo kartais vadinamas jūra, susidrumstė. Kilo didžiulės bangos, ir vanduo jau pradėjo semti valtį. Mokiniai ėmė žadinti Jėzų. Atsibudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!”. Tuoj pat vėjas nutilo ir pasidarė visiškai ramu”. Tačiau šiame pasakojime girdime Jėzaus priekaištą apaštalams: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!” Laivelis, apie kurį mums pasakoja evangelistas Morkus, primena Bažnyčią, kurią dažnai vadiname Petro laivu. Ji, kaip ta apaštalų valtis, išplaukė į atvirą jūrą. Petro vadovaujamai nepatyrusiai šio laivo įgulai buvo lemta išplaukti į labai neramius vandenis. Nuo pirmųjų šios kelionės dienų vėtros ir audros blaškė laivą; atrodė, kad šėlstantis vanduo tuoj nugramzdins laivą ir visą įgulą. Bet pirmieji šio laivo keleiviai nepabūgo. Į jų sąmonę buvo giliai įaugę Kristaus žodžiai: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Kad ir kokių išmėginimų patiria Petro laivas, jis vis tiek plaukia. Mūsų dienomis žmonės, nusivylę savo pastangomis sukurti tobulesnę visuomenę, vis dažniau žvalgosi į audrų išmėgintą Petro laivą. Kodėl Viešpats savo Bažnyčiai leido patirti tokių skaudžių išgyvenimų, ypač pirmaisiais amžiais? Ištisus 300 metų liejosi krikščionių kraujas, ir vėliau jos neapleido sunkumai. XI a. Bažnyčią tarsi kardu perkerta didžioji Rytų schizma. Šešioliktame – vėl naujas skaudus skilimas. Skaudi Bažnyčiai buvo ir mūsų laikų didžioji pasaulio šmėkla – komunizmas. Po geležine uždanga atsidūrusios šalys pajuto itin aštrius ateistinio režimo letenos nagus. Ištikimi Bažnyčios vaikai buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis, tremiami ne tiktai eiliniai tikintieji, bet ir vyskupai, kunigai. Prisiminkime sunkiausius savo šalies metus, kai visoje Lietuvos teritorijoje tebuvo vienas vyskupas, o vienintelėje kunigų seminarijoje mokėsi tik 25 klierikai. Ir kiekvieno iš mūsų asmeninį gyvenimą galima palyginti su kelione mažu laiveliu. Koks menkas žmogus, priklausomas nuo įvairių aplinkybių! Kaip dažnai mums atrodo, kad išmušė paskutinė gyvenimo valanda. Sunkiomis akimirkomis nepagalvojame, kad tolesnėje mūsų istorijoje jos gali būti pačios reikšmingiausios. Viešpats Jėzus labai įsakmiai ragina pasitikėti Dievo Apvaizda: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nesusirūpins jumis, mažatikiai?” (Mt 6, 28–30). Rodos, viskas aišku, bet kaip tik čia iškyla daugybė klausimų. Gyvenime matome rūkstančius Niujorko dangoraižius, cunamio aukas, tornadus, potvynius, žemės drebėjimus. Viešpatie, kur tu esi, kai siautėja žmonių žiaurumas ir gamtos stichijos? Kur tu buvai, Viešpatie, kai buvo šaudomi tavo išrinktosios tautos vaikai? Ar negirdėjai, kaip jie meldėsi už save ir savo vaikus? Ar negirdėjai kalenančių kulkosvaidžių, ar nematei į duobę verčiamų šimtų lavonų? Už ką?

Į pasaulį žvelgdami vien proto akimis, blogio problemos neišspręsime. Tik įtikėjus Dievo Sūnaus įsikūnijimą, mūsų žvilgsnis tampa gilesnis. Ačiū tau, šventasis Jonai, už vieną mums itin brangų sakinį: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16). Savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu Kristus parodė, kad kūno gyvybės praradimas nėra pats didžiausias blogis. Žvelgdami į Kristaus kryžių prisimename jo prisikėlimą ir įžengimą į savo garbę. Kristus atėjo į nuodėmės pažeistą pasaulį ne tam, kad apsaugotų nuo nemalonumų, bet kad išvaduotų jį iš įgimtos savimeilės. Įsikūnijęs Dievas mums nesako: aš jus išlaisvinsiu iš visų kančių: daugiau nevargins jūsų nei šaltis, nei karštis, nei badas, nei troškulys, tačiau jis ketina būti su mumis, kai mums sunku: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). Viešpatie, aš suprantu, kad man tenka pakentėti už savo kaltes, suprantu ir tai, kad kartais gydai mane kaip gėlininkas, kuris prižiūri savo gėlyną ir pašalina nereikalingus ūglius, bet nenustoju tikėjęs, kad trokšti man laimės ir neleisi mano valtelei sudužti bangose. Apmąstydami savo gyvenimo kelius ir klystkelius, prisiminkime Senojo Testamento Juozapo istoriją. Broliai jį pardavė egiptiečiams. Koks smūgis jaunuoliui buvo patekti į vergiją! Kur tikėtis pagalbos? Broliai pardavė, svetimieji jį laikė tik preke, su kuria galima elgtis kaip su daiktu. Bet vėliau pamatome, kaip buvo reikalinga, kad šis jaunas vyras taptų žymiausiu Egipto asmeniu. Susitikęs su broliais Egipte, Juozapas jiems kalbėjo: „Aš esu jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą <…>. O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad į čionai mane pardavėte. <…> ne jūs mane čia atvedėte, bet Dievas, – jis padarė mane <...> Egipto krašto valdovu” (Pr 45, 4–8). Aiškindamas blogio problemą šv. Augustinas pasitelkia palyginimą apie gražų kilimą. Žiūrėdami į išvirkščiąją kilimo pusę, nematome jo grožio, o vien margą įvairių siūlų ir spalvų maišalynę. Tik atvertę kilimą gerąja puse, pamatome visą jo grožį. Toks yra mūsų gyvenimas: matome tik blogąją jo dalį. Tačiau tikėkime, kad Didysis Audėjas, užbaigęs savo darbą, atskleis mums visą jo grožį.

Parengė V. S.