Šviesos žibintai

15 eilinis sekmadienis (B)
Mk 6, 7–13

Šio sekmadienio Evangelijos ištrauką galime pavadinti apaštalų pastoracijos instrukcija. Jėzus išsiunčia apaštalus po du, duodamas jiems reikšmingų pamokymų; reikalauja, kad apaštalai nesirūpintų buitiniais dalykais, eitų kaip vargšai, kurie gyvena iš to, ką žmonės duoda. Jėzus įsako „be lazdos nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių”. Po Kristaus įžengimo į dangų apaštalai laikėsi jo nurodymų. Jie nieko su savimi nesinešė ir prilygo vargšams. Nors buvo neturtingi, juos lydėjo Dievo Apvaizda. Netrukus apaštalai galėjo ne tiktai dalyti dvasines dovanas, bet ir pamaitinti vargšus. Pasak Apaštalų darbų knygos, „visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo” (Apd 2, 44). 313 metais krikščionims suteikta laisvė atnešė Bažnyčiai ne tiktai atokvėpį, bet ir privilegijuotą padėtį, kuri leido jai praturtėti. Bažnyčios atstovai įgijo ne tiktai turto, bet ir politinės galios. Imta statyti puošnias šventyklas. Tačiau turtėjančioje Bažnyčioje ėmė reikštis ir dvasinio nuosmukio ženklai. Istorijoje pastebimas paradoksalus reiškinys: slegiama ir persekiojama Bažnyčia pražysta dorybėmis. Ir, priešingai, apsupta privilegijų, ji greitai pasiduoda žmogiškoms silpnybėms: turto troškimui, garbės vilionėms, net palaidam gyvenimui. Vatikano II Susirinkimo metu buvo pasigirdę balsų, kad reikia parduoti visus Bažnyčios turtus ir išdalyti vargšams, bet šiai minčiai nebuvo pritarta. Visiems aišku, kad toks žingsnis vargšų problemos neišspręstų. Pasak Kristaus, „vargšų jūs visada turėsite”. Šiandien joks katalikas nesipiktina, kad popiežius gyvena iškilminguose Vatikano rūmuose, o vyskupijos centro pastatas skiriasi nuo paprastos klebonijos. Šį sekmadienį, prisiminę apaštalus, prisiminkime ir svarbų Kristaus paraginimą: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Mt 9, 37–38). Iš tiesų ir pasaulyje, ir mūsų šalyje jaučiamas kunigų trūkumas. Daugybė krašto parapijų neturi savo kunigo. Ši visos Bažnyčios problema buvo plačiai aptarta Vatikano II Susirinkime. Pastaruoju metu Bažnyčia daug dėmesio skiria ir pasauliečiams. Dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo sakoma: „Bažnyčia niekada neturi stokoti pasauliečių apaštalavimo, kylančio iš paties jų krikščioniškojo pašaukimo” (AA 1).

Pirmaisiais amžiais visas religinis gyvenimas vyko šeimoje. Už jaunosios kartos auklėjimą pirmiausia buvo atsakingi tėvai. Šv. Paulius Laiške efeziečiams rašo: „Ir jūs, tėvai, neerzinkit savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu” (Ef 6, 4). Apie pirmųjų amžių krikščionių rūpesčius perteikiant tikėjimą liudija apie 380 metus parašytas veikalas „Apaštalų nuostatai”. Iš šio veikalo matyti, kad savo vaikų mokytojai buvo tėvai. Jie patys, tikėjimo žinių gavę prieš Krikštą, privalėjo ir toliau gilinti jas ir perteikti savo atžaloms. Štai keletas glaudų ryšį tarp tikėjimo ir namų katechezės rodančių pavyzdžių. Žinoma, kad šv. Atanazas kunigystės šventimams pasiruošė savo namuose. Teologijos mokytojai jam buvo tėvai. Didįjį Origeną su katalikiška doktrina supažindino jo močiutė Makrina, o Grigalių Nysietį teologijos mokė sesuo, taip pat Makrina, vadinama „jaunesniąja”. Daugelį to meto žymių Bažnyčios vyrų išugdė jų motinos. Antai Grigaliui Nazianziečiui tikėjimo pagrindus perdavė motina Nona, Joną Auksaburnį išugdė motina Antuza, Augustinui lemiamą įtaką turėjo motina Monika.

Kai krikščioniškose mokyklose buvo įvestas tikybos mokymas, tėvams pasirodė, kad jie tapo laisvi nuo savo vaikų religinio ugdymo pareigos. Kad ir kaip rūpestingai mokyklose būtų vedamos tikybos pamokos, vis dėlto pastebėta, jog mokyklas ir universitetus baigę jaunuoliai greitai pasiduoda religiniam abejingumui arba ateistinės pasaulėžiūros įtakai. Psichologijos tyrimai rodo, kad žmogaus dvasinė branda anaiptol nesibaigia su biologine branda, bet trunka visą gyvenimą. Šiuo metu Lietuvoje neretai iškyla nesusipratimų tarp tėvų ir katechetų. Dažnai tėvai nenori suprasti, kad tikybos pamokos anaiptol neatstoja katechezės, glaudžiai susietos su tikėjimo praktika. Šiandien Bažnyčia kalba ne tiktai apie vaikų katechezę, bet, atsižvelgdama į mūsų dienų sekuliarizaciją, rūpestingai puoselėja suaugusiųjų katechezę. Besiruošiantieji santuokai turi suprasti jaunavedžių katechezės, vedamos prie šeimos centrų, svarbą. Tėvai turėtų noriai lydėti savo vaikus į parengimo Pirmajai Komunijai pamokėles. Priėmus Pirmąją Komuniją, po kelerių metų reikia brandesnio pasirengimo savarankiškam krikščioniškam gyvenimui, todėl ne mažiau svarbu ruoštis ir Sutvirtinimo sakramentui. Visi privalome stengtis prisidėti prie Bažnyčios pastangų išugdyti sąmoningą krikščionį. Kalno pamoksle Kristus kalbėjo: „Jūs žemės druska. <…> Jūs pasaulio šviesa. <…> tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje” (Mt 5, 13–6). Išgirskime šiuos žodžius, skirtus ne tik apaštalams, bet visiems tikintiesiems. Visi privalome būti pasaulio šviesa.

Parengė V. S.